Tarp praeities ir ateities. Kaip įpūsti gyvybės šiuolaikinei demokratijai? Pokalbis su Povilu Aleksandravičiumi ir Laurynu Peluričiu

Vienas naujausių kultūrinių ginčų, kuris iš tiesų visai nėra naujas, yra apie lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos kontrolės institucijų vaidmenį demokratinės Lietuvos gyvenime. Šį ginčą pakurstė didelio atgarsio sulaukęs rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas portale lrt.lt. Į šį straipsnį aštriai reagavo kalbininkai, politikai, intelektualai, kultūros žmonės. Kaip visada, tokiais atvejais norisi pažvelgti giliau ir atsekti, apie ką visgi yra ši diskusija, kokios yra pamatinės prielaidos, grindžiančios vieną ar kitą garsiai išsakomą poziciją.Laidoje svarstomi šie klausimai: kam priklauso kalba? Ar asmuo turi prigimtinę teisę savaip kalbėti gimtąja kalba? Kas įgaliojo vieną ar kitą instituciją kontroliuoti kalbos vartojimą? Kiek pagrįstas šnekamosios ir viešosios („prestižinės“) kalbos atskyrimas? Kaip galima filosofiškai paaiškinti biurokratinę kalbos kontrolės ir norminimo logiką? Kokia apskritai yra normos vieta demokratinėje santvarkoje? Apie visa tai – išsamus pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Arūnu Sverdiolu.Ved. Simas Čelutka

Lietuvoje jau kurį laiką stebime pastangas normalizuoti sovietmetį: kultūros lauke gajus įsitikinimas „ir tada dirbome Lietuvai“, kai kurie istorikai atvirai romantizuoja sovietinę kasdienybę ir netgi Lietuvos sovietinę nomenklatūrą, heroizuojami tokie tarybiniai rašytojai kaip J. Marcinkevičius, o represijų nepatyrusio jaunimo tarpe plinta sovietmečio egzotizavimo tendencija. Atrodo, kad šių nuostatų niekaip nekoreguoja net ir Rusijos-Ukrainos karo realybė. Todėl rodosi aktualu apie tai ir toliau diskutuoti.Laidoje svarstomi klausimai: iš kur kyla bandymai normalizuoti sovietmetį? Kodėl vis mažiau kalbama apie santvarkų skirtumus, totalitarizmo prigimtį? Kas yra „tautinis komunizmas“? Kaip įgalinti atviresnį požiūrį į save, savo veikimo ir galvojimo įpročius? Apie tai diskutuojame su filosofe, istorike, VU TSPMI docente dr. Nerija Putinaite.Ved. Simas Čelutka

Po spalio 7 d. Hamas surengtų skerdynių Izraelyje nemažai Vakarų kairiųjų stojo Hamas pusėn, Europoje ženkliai išaugo antisemitinių išpuolių skaičius, žydų studentai nebesijaučia saugūs daugelyje Vakarų universitetų. Kodėl tiek daug kairiųjų Vakaruose palaiko ne tik palestiniečių civilius, bet ir Hamas? Kodėl teroristinės, ISIS ir Al-Qaeda giminingos Hamas ir Hezbollah organizacijos laikomos globalios progresyviosios kairės dalimi? Laidoje nagrinėjami pagrindiniai kairės antiizraelietiški argumentai ir kontekstai: antikolonializmas, istorija (ypač 1948 m. Izraelio įkūrimas), antiamerikanizmas ir antisemitizmas. Apie šias temas diskutuojame su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoju Algirdu Davidavičiumi.Ved. Simas Čelutka

Vakarų valstybės šiuo metu susiduria su daugybe sudėtingų iššūkių: sekinantis Rusijos karas prieš Ukrainą, Hamas išpuolis prieš Izraelį ir aštrėjanti padėtis Artimuosiuose Rytuose, centro dešinės ir centro kairės partijų nuosmukis tokiose šalyse kaip Vokietija ir Prancūzija, auganti visuomenės poliarizacija, agresyvėjanti Kinija ir kiti autoritariniai režimai. Negalima pamiršti ir klimato kaitos, dirbtinio intelekto raidos, migracijos ir kitų temų. Visa tai kartu sudėjus, kyla klausimas – kur visa tai veda? Ar Vakarai turi energijos mobilizuotis ir atremti šiuos iššūkius? Kas šiandien vienija Vakarų valstybes? Ar dar esama apčiuopiamo Europos ar Vakarų vertybinio pamato, kuris motyvuotų ir įkvėptų, suteiktų vilties ir ryžto neramiais laikais? Apie tai diskutuojame su politologu, VU TSPMI dėstytoju dr. Gintu Karaliumi.Ved. Simas Čelutka

Stebint Lietuvos viešosios erdvės diskusijas, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos katalikai gana skeptiškai žiūri į Europos Sąjungą. ES paprastai siejama su modernybe ir sekuliarizacija, liberaliu arba kairuolišku požiūriu į seksualinę moralę, šeimos institutą ir lytiškumą, taip pat su prielankumu migrantams. Daliai katalikų šios tendencijos kelia nerimą ir jie jas sieja būtent su ES įtaka. Kita vertus, Europos Sąjunga stipriai prisideda prie Lietuvos ekonominio saugumo ir klestėjimo, užtikrina piliečių vertinamas laisves ir mobilumą, įtvirtina Lietuvos strateginę gravitaciją į Vakarus ir tolyn nuo Rusijos. Žvelgiant į šį kompleksiškumą, darosi smalsu, koks yra Lietuvos katalikų požiūris į Europos Sąjungą? Ar Lietuvos katalikai – euroskeptikai? Ar veikiau kritiški, ambivalentiški palaikytojai? Apie tai – pokalbis su VU TSPMI dėstytoja, socialinių mokslų daktare Rosita Garškaite-Antonowicz.Ved. Simas Čelutka

2023 m. mirė garsus čekų ir prancūzų rašytojas Milanas Kundera. Pastaruoju metu lietuvių kalba pasirodė keli nauji čekų literatūros kūriniai, o netrukus leidykla „Phi knygos“ išleis jau antrąjį čekų filosofo Jano Patočkos knygos vertimą: „Platonas ir Europa“. Vieną giliausių santykių su čekų kultūra ir intelektualine tradicija yra išvystęs lietuvių poetas, rašytojas, vertėjas Almis Grybauskas. Į lietuvių kalbą jis yra išvertęs Patočkos, Vaclavo Havelo, M. Kunderos, J. Hašeko ir kitų čekų rašytojų kūrinius. Jis taip pat daug metų dėstė Čekijoje, gyveno Prahoje 1987-1990 m., bičiuliavosi su čekų disidentais ir intelektualais. Laidoje A. Grybauskas dalinasi savo turtingais prisiminimais ir unikaliomis patirtimis. Pokalbio metu taip pat gvildenami klausimai apie literatūros ir politikos santykį, disidentinės veiklos prasmę, Lietuvos ir Čekijos panašumus bei skirtumus.Ved. Simas Čelutka

Šį sykį Homo cultus klubo tema – ateitis. Kodėl mums taip sunku konstruktyviai ir vaisingai mąstyti apie ateitį? Kaip mūsų ateities suvokimą formuoja grėsmių horizontas, ypač klimato kaita? Kiek prie mūsų bejėgystės jausmo prisideda socialiniai tinklai ir žiniasklaida, nuolatos kurstantys mūsų neigiamas emocijas? Ar galima sakyti, kad dėl šių grėsmių prarandame ateities dimensiją ir vietoj to mėginame saugiai pasislėpti dabarties rūpesčiuose? O gal yra priešingai – ateities iššūkiai mus kaip tik verčia burtis į bendruomenes ir drauge spręsti problemas? Kiek šiandien dar reikalingos didingos vizijos ir utopijos? Apie tai diskutuojame su Homo cultus juostos kūrėjais – miesto antropologe Jekaterina Lavrinec, istoriku Aurimu Švedu ir architektu Matu Šiupšinsku.Ved. Simas Čelutka

Vienas didžiausių Lietuvos politinės minties palikimų – pilnutinės demokratijos, organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos idėjos. Kas yra pilnutinė demokratija ir kuo ji skiriasi nuo kitų demokratijos sampratų? Ar politika išties gali būti nepasaulėžiūrinė, nesurišta su vertybiniais ar ideologiniais principais? Koks yra politikos tikslas? Ar Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir Juozas Girnius buvo utopistai? Kaip lietuvių mąstytojų idėjos sąveikavo su tarptautiniais kontekstais ir kitų žymių XX a. filosofų idėjomis? Apie tai – pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Istorijos ir Filosofijos fakultetų dėstytoju dr. Laurynu Peluričiu ir filosofu, Mykolo Romerio universiteto ir Europos humanitarinio universiteto profesoriumi dr. Povilu Aleksandravičiumi. Pokalbio atspirties taškas – neseniai pasirodžiusi L. Peluričio ir P. Aleksandravičiaus knyga „Tarp įsitikinimo ir atvirybės: pilnutinės demokratijos ištakos, kontekstai ir perspektyvos“.Ved. Simas Čelutka

Architektūra – viena jautriausių Lietuvos viešojo gyvenimo sričių, dėl kurios nuolat vyksta ginčai ir laužomos ietys. Kokia architektūros vieta mūsų kasdieniame gyvenime ir gyvybingoje demokratinėje visuomenėje? Kokia yra gera ir bloga architektūra? Ar įmanoma atrasti aukso vidurį tarp viešo ir privataus intereso, konservatyvumo ir modernumo, estetikos ir funkcionalumo? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras architektas?Laidoje taip pat kalbamės apie Lietuvos sovietinės architektūros paveldą. Kas jame yra vertingo ir nevertingo? Ar sovietinio modernizmo mokyklą (jai priskiriami Čekanauskas, Brėdikis, broliai Nasvyčiai, Mačiulis, Šeibokas) galima laikyti kultūrinės rezistencijos pavyzdžiu? Kaip okupacinio laikotarpio architektai laviravo tarp Maskvos nurodymų ir savo asmeninių vizijų?Apie visa tai – pokalbis su architektūros istorike, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesore dr. Marija Drėmaite.Ved. Simas Čelutka

Lietuvos intelektualinėje padangėje neseniai pasirodė nauja ir svarbi knyga. Vilniaus universiteto leidykla išleido šio universiteto mokslininko, VU TSPMI docento, idėjų istoriko Justino Dementavičiaus knygą „Tradicijos palikimas: centro dešinės ideologinė vaizduotė Lietuvoje“. Ši knyga turėtų būti svarbi ne tik centro dešinės vidinėms tapatybės refleksijoms, bet ir puikus pavyzdys su idėjomis ir intelektualiniu Lietuvos paveldu dirbantiems istorikams, filosofams ir politikos mokslininkams.Laidoje su knygos autoriumi svarstome apie Lietuvos centro dešinės intelektualinės tradicijos raidą ir ypatumus, tiek visuomenėje geriau žinomus mąstytojus (A. Maceina, S. Šalkauskis), tiek ir mažiau žinomus vardus (A. Jakštas-Dambrauskas, M. Krupavičius, P. Dielininkaitis). Pokalbio metu aptariami šie klausimai: koks yra konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos santykis? Kodėl centro dešinė skeptiškai vertina valstybę ir jos galios naudojimą? Kaip suderinamas asmens akcentavimas su bendruomeniškumu ir politiniais interesais? Kaip galima paaiškinti šiandieninę TS-LKD partijos vidinę įtampą tarp konservatyvaus ir krikdemų flango? Apie visa tai – pokalbis su J. Dementavičiumi.Ved. Simas Čelutka