Pasirinkimas ir tapatybė. Rusų kalbos likimas Lietuvos mokyklose

Šiandien dauguma Lietuvos penktokų ir šeštokų kaip antrąją užsienio kalbą vis dar renkasi rusų kalbą. Kartais tai būna tėvų sprendimas, taip pat požiūris, kad rusų kalbos lengviau mokytis nei prancūzų ar vokiečių, bet kai kuriose mokyklose rusų kalba tėra vienintelis pasirinkimas.Iki plataus masto karo Ukrainoje rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą rinkosi trys iš keturių Lietuvos mokinių, o po metų – jau tik apie pusė.Lietuvoje taip pat veikia 26 mokyklos, kur pamokos vyksta daugiausia rusų kalba. Nuogąstaujama, kad tai apsunkina moksleivių integraciją. Be to, vis kyla kalbų apie jose galimai skleidžiamą Kremliaus propagandą. Todėl pasigirsta siūlymų šiose mokyklose daugiau dalykų dėstyti lietuviškai.Kaip keičiasi požiūris į rusų kalbą mūsų švietimo sistemoje ir visuomenėje, ir kokia jos ateitis tebesitęsiančio Rusijos karo Ukrainoje kontekste?Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida Pilibaitytė

Tautų katilu pramintas, turbūt vienas labiausiai apdainuotų, aprašytų ir filmuose pasirodančių miestų - Niujorkas. Rašytojas Thomas Wolfas rašė, jog „Niujorkui priklausai akimirksniu – tiek pat per penkias minutes, kiek ir per penkerius metus.”Meno ir architektūros istorikas Jonas Mačiuika Niujorkui priklauso jau beveik du dešimtmečius. Jam įdomiausia tyrinėti tai, kaip Niujorke egzistuoja skirtingų laikmečių architektūros sluoksniai, o gatvės atsiveria kaip miesto dienoraščiai, kuriuos galima išmokti skaityti.Niujorką sudaro penki pagrindiniai rajonai - Bronksas, Bruklinas, Kvinsas, Stateno sala ir labiausiai žinomas - Manhatanas. 1609 m. čia atplaukė anglų jūrininkas Henris Hudsonas ir atvėrė vartus naujakuriams iš Europos ir likusio pasaulio. Niujorkas traukė labiau, nei bet kuris kitas miestas ir buvo prieglobstis bėgantiems nuo karo ir skurdo. Miestas tapo naujojo pasaulio simboliu, žadančiu geresnį gyvenimą.Kviečiame persikelti per Atlantą ir išgirsti kaip Niujorkas tapo miestu, talpinančiu visa tai, kas geriausia, ir tai, kas blogiausia.Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė Rūta Dambravaitė

Milda pirmąkart pirtyje apsilankė 11-os, 20-ies pirmąkart patyrė svaigulį, kurį sukelia karščio ir šalčio kontrastas. O pirtyje ėmė lankytis dažniau ir daugiau apie ją sužinojo po to, kai pabuvo „Vabalynės“ dūminėje pirtyje. Sveikos gyvensenos sodybą įkūrė Ramunė ir Egidijus Žukauskai.Kas sudaro pirties palaimą? Kaip pirtyje mokomės įveikti baimes, pasirūpinti savimi ir kitu?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kai prieš dvejus metus Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Lietuvos gyventojai buvo paraginti pasirūpinti maisto, vandens ir vaistų atsargomis bent trims paroms. Ekspertai sako, kad pasiruošimas ekstremalioms situacijoms gali padėti nusiraminti. Visgi realybėje į tokias grėsmes kiekvienas reaguojame skirtingai.2022-ųjų vasara. Dokumentikos autorė Vaida Pilibaitytė tyrinėja sąrašą, kuriame – kasdieniai daiktai, kurie turėtų tilpti į vadinamąjį „išvykimo krepšį“. Čia – ir maisto konservai, vanduo, baterijos, nešiojamas FM radijas ir artimųjų nuotraukos. Besiruošiant užplūsta emocijos ir prisiminimai apie ir iš kartos į kartą perduodamas traumas.„Galite ją vadinti žygio kuprine ir tada bus ne taip baisu“, – pataria civilinės saugos specialistas Donatas Gurevičius. Jis jau dvejus metus keliauja po Lietuvą su tipinės išgyvenimo kuprinės pavyzdžiu ir kantriai pasakoja, kodėl svarbu ruoštis blogiausiam.Vilnietis Vytas savo išvykimo kuprinę susidėjo visai neseniai, bet dar iki 2022-ųjų Rusijos invazijos Ukrainoje yra su draugais išsibandęs savo įgūdžius, jei tektų būti išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. „Mes gyvename ne taikos sąlygomis, o tarp karų“, – niūrią realybę mūsų regione apibendrina jis. Dviejų vaikų mama Inesa iš Švenčionėlių būtinų daiktų sąrašą irgi moka mintinai. „Jis panašus į šaulio kuprinę“, – ji šaulė, kuri išgyvenimo įgūdžių moko kitus.Tuo metu kaime, visai šalia Baltarusijos sienos, Eglė aprodo nedidelį savo namo rūsį. Čia jos šeima svarsto įrengti ne tik gultus, bet ir ventiliaciją, kad prireikus, patalpą būtų galima naudoti kaip laikiną slėptuvę. O jos vyras Rokas ruošiasi į šaudyklą – nori išmokti valdyti ginklą.Kai pirminis šokas atslūgsta ir atsargų galiojimo laikas baigiasi, Vaida iš savo „karo pupelių“ išverda troškinį. Panašu, kad protas ir kūnas prie padidintos grėsmės ilgainiui prisitaiko, bet ruoštis karui dėl to netampa lengviau.Autorė Vaida Pilibaitytė

Du jauni žmonės – Olena ir Kostia nepažįsta vienas kito, bet jų istorijas, kaip ir daugelio ukrainiečių, jungia svarbiausi šio amžiaus įvykiai Ukrainoje. Jei dabar nevyktų karas, Olena, kuriai 32-dveji, būtų tiesiog gera ir talentinga poetė, o 23-ejų Kostia veikiausiai dirbtų kokioje informacinių technologijų įmonėje.Bet šiandien Olena į eiles sudeda ne tik savo pačios, bet ir visos tautos patirtą skausmą ir yra prisijungusi prie 2014 m. įkurto Hospitalierių – karo medikų bataliono. O Kostia vienoje iš Ukrainos puolamųjų brigadų į priešą skraidina kovinius dronus.Judviejų kelias prieš dešimtmetį prasidėjo ten pat – Maidane, per Orumo revoliuciją. Būtent dėl to šiandien jie yra tuo, kuo yra. Jie užaugo ugnyje. Ir šis pasakojmas yra ne tik apie juos – Olena ir Kostia galėtų būti bene visos jaunosios ukrainiečių kartos simboliu.Autorė – Ieva BalsiūnaitėUkrainoje medžiagą rengti padėjo Jevhenija Soboleva.Redaktorė – Vaida PilibaitytėPasakojime panaudotas Olenos eiles iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys.Ievos Balsiūnaitės nuotrauka

Jiedu kartu jau 52 metus. Aplinkiniams Vitalius ir Albinas prisistato kaip tėvas ir sūnus, nors iš tiesų jie – pora.Sovietmečiu, kai vyrai susitiko, prisipažinti, kad esi homoseksualus, buvo ypač pavojinga: tai buvo laikoma liga ir nusikaltimu. Anuomet, saugodamas save ir mylimąjį, Vitalius išmoko meluoti, o jau daugiau kaip tris dešimtmečius kartu gyvendami laisvoje Lietuvoje, jie vis dar nesijaučia saugiai ir tebelaukia galimybės įteisinti savo partnerystę.Albinui senstant ir pamažu prarandant atmintį, Vitalius pasijunta pavargęs slapstytis. Ir pirmą kartą ryžtasi papasakoti judviejų gyvenimo istoriją viešai.Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

Prie mikrofono Mangirdas jaučiasi saugiai – savo internetinėje radijo stotyje jis pats veda laidas, kur kalbina įvairiausius žmones. Bet šįkart pasakojimo centre atsidurs jis pats.Baigiantis mokslo metams, 2023-ųjų pavasarį, Mangirdas ruošiasi egzaminų sesijai, planuoja keliones į vasaros stovyklas, domisi kultūros renginiais ir mąsto apie žurnalistikos studijas.Bet tai reiškia, kad gali tekti palikti gerai pažįstamą namų aplinką Marijampolėje. Kas jo laukia? Ar jam pavyks? Kaip užmegzti ryšį su nepažįstamu žmogumi, kuris nedrįsta užkalbinti neregio?Autorės: Danielė Buterlevičienė, Rugilė Navickaitė ir Rita StankevičiūtėRedaktorė ir garso režisierė: Vaida PilibaitytėNuotraukos autorė: Rita StankevičiūtėGarsinio vaizdavimo ekspertės dr. Lauros Martinkutės parengtas viršelio nuotraukos aprašas, kurį siūlome perskaityti ir regintiesiems:„Šioje spalvotoje nuotraukoje užfiksuotas jaunuolis Mangirdas, stovintis Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje. Nuotrauka neįprastos kompozicijos, vaizdas sudvigubintas, todėl priekyje Mangirdą matome iš arti, o giliau pasikartoja beveik tas pats vaizdas, tik Mangirdas jau gerokai mažesnis, lyg stovėtų pats sau už nugaros. Priekyje stovintis Mangirdas atsisukęs į mus šiltai šypsosi užmerkęs akis, smakras pakeltas, poza draugiška ir atvira. Kairėje rankoje, nuleidęs tiesiai žemyn, laiko neregio lazdelę. Vaikinas tvarkingai skusta galva, jis vilki ryškiai mėlynus trumparankovius marškinėlius su keliomis didelėmis stilizuotomis raidėmis, užrašą iš dalies dengia jo kairioji ranka, tad sunku įskaityti. Ant Mangirdo kaklo – masyvi aukso spalvos grandinėlė. Vaikinas užfiksuotas iki pusės, kojų nematyti. Už nugaros stovintis jo antrininkas apsirengęs lygiai taip pat. Kadangi tolumoje vaikinas užfiksuotas visu ūgiu, matome ir jo kūno apačią: jis vilki tamsias kelnes, apsiavęs juodus sportinius batelius baltu padu. Neregio lazdelė tvarkingai nuleista žemyn, stačiu kampu atremta į grindinį. Čia Mangirdas stovi kiek nuleidęs galvą, veidas labiau nukreiptas į grindinį, lyg vaikinas būtų paskendęs mintyse, susikoncentravęs į save. Aikštės tolumoje, atokiau nuo fotomodelio, susibūrę stovi keli praeiviai, stūkso pašto pastatas.“Ši dokumentika yra Goethe’s instituto Lietuvoje vykdomo projekto „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“ dalis. Visas pasakojimas „Neregėti kasdienybės garsai“ čia.

Šventė – tai pokytis, slenkstis, bendrystė, šėlsmas ir užsimiršimas. Antropologai sako, kad šventė yra virsmo laikotarpis, kai iš vienos būsenos pereiname į kitą. Šią idėją jie suformavo tirdami gentines bendruomenes. Nors šventės formos šiandien kitokios nei anksčiau, jų esmė išlieka ta pati.4 žmonės pasakoja prisiminimus iš savo švenčių. Salvija sumanė atšvęsti atleidimą iš atsibodusio darbo, nes palikti jį norėjo kurį laiką, tačiau pati nebūtų pasiryžusi. Aivaras prisimena kelionę į Sibiro taigą ir elnius ganančių vietinių šventę, kurioje jie įprasmina savo tapatybę. Bet kartais jų šventė užsitęsia. Regina rengia įsimintinas šventes savo artimiesiems, ji neįsivaizduoja kaip būtų galima kitaip. Tačiau ne visi jos pastangas įvertina, o tai liūdina ir kelia klausimus. Aaqib‘as iš Kašmyro pabėgo į Vokietija. Griežtoje musulmoniškoje aplinkoje augęs vyras pirmą kartą aplanko barą ir klubą. Švęsti okupaciją patiriančiame krašte, iš kurio jis kilęs, neįprasta, bet naujas gyvenimas verčia keistis.Autorės Rūta Dambravaitė ir Marie-Line Deleye

Kalaallit Nunaat – inuitų kalba reiškia Grenlandiją. Tris ketvirtadalius šios didžiulės salos dengia ledo masyvas. Su kiek daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų Grenlandija yra rečiausiai apgyvendinta pasaulio šalis. Ji autonomiška teritorija, bet priklauso Danijos Karalystei.Nana Hauge Kristensen kūrinyje „Širdies formos“ (dan. Det hjerteformede) pasakoja apie keturis senukus Umanake, Grenlandijos šiaurės vakaruose. Jie išgyvena artimųjų netektį ir jaučia, kaip silpsta pačių kūnai. Bet šalimais yra gamta, persmelkianti kiekvieną jų kasdienybės akimirką. Ką reiškia pasenti šiame nuostabiame, bet atšiauriame kraštovaizdyje?Nors kolonijinė istorija nėra pagrindinė pasakojimo tema, ji – neatsiejama šių žmonių gyvenimo dalis.Autorė Nanna Hauge KristensenGarso dizaineris Simon BrinckSukurta gavus EGV fondo paramąIš danų kalbos vertė Ieva ToleikytėLietuvių kalba adaptavo Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė.Vertimus įgarsino Algirdas Dainavičius, Lina Dainienė, Arvydas Dapšys, Rūta Dambravaitė, Violeta Podolskaitė ir Vaida Pilibaitytė.Dokumentika įvertinta festivaliuose PRIX MARULIC 2023, PRIX EUROPA 2023 ir PHONURGIA NOVA 2023.

Alvydas Malinauskas gyvena savo tėviškėje Paberžinės kaime, Utenos rajone. Rytais ir vakarais pro valgomojo langą jis stebi gandrus ir savo pastebėjimus aprašo dienoraštyje. Bet tai nėra pagrindinis jo darbas. Alvydas turi informacijos, kuri labai reikalinga užsiimantiems genealoginiais tyrimais, dėl to žmonės jam skambina ir jį lanko.Nuo vaikystės Alvydą pažįstanti Audra liko labai nustebinta ir nudžiuginta, kai sulaukė savo giminės genealogijos medžio to nė neprašiusi. Audros seneliai buvo Alvydo senelių kaimynai. Jie dalijosi ūkiais, kartu šventė šventes ir stebėjo tuos pačius gandrus.Sudarinėti savo krašto gyventojų giminystės schemų Alvydas prisėdo prieš 4 metus. Neilgai trukus po to kai atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį.Autorės Rūta Dambravaitė ir Rūta Simanavičienė