Būti istorijos mokytoju istorinių lūžų laikais

Rimvydas ir Vilija - istorijos mokytojai. Ji dirba Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje, jis - Šiaulių Salduvės progimnazijoje su 5-8 klasių mokiniais. Ką reiškia būti mokytoju laikais, kai informacijos tiek daug, viskas taip greitai keičiasi, ir taip sunku susiorientuoti? Kokią žinutę jie nori perduoti savo mokiniams, kaip malšina nerimą ir kokius įgūdžius siekia išlavinti?Stiprūs sukrėtimai, privertę keisti fokusą, klausimai, kurie turi būti atsakyti, ir pasidalinimai, kuriuos pakanka išklausyti - visa tai šioje radijo dokumentikoje.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1605-ieji, Krokuva. Dievobaiminga didikė iš Habsburgų giminės ruošiama vestuvėms su jos mirusios sesers vyru. Dėl šių vestuvių jos tėvai bei jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovas Zigmantas Vaza susitarė kai mergaitei buvo 10 metų. Iki 17-kos ji auginta būsimam vyrui, kurio vardą tiksliai žinojo, jo atvaizdą matė portretuose.Po vestuvių ji bus karūnuota, tačiau slapčiausias jos troškimas – pagimdyti įpėdinį, likt gyvai ir išvysti savo sūnų valdovo soste. Ką reiškė būti moterimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais? Kas šiandien mums kelia nuostabą ir kas nesikeičia per amžius? Kodėl jos santuoka buvo išskirtinė? Kokį pėdsaką ji paliko Lietuvos istorijoje?Apie ją nerasime nei biografijos, nei filmo. Tačiau jos istorija atspindi ano meto moters didikės gyvenimo papročius ir paradoksus.Šios radijo dokumentikos herojė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Konstancija Habsburgaitė (1588-1631), kurios istoriją pasakoja muzikologė, senosios muzikos specialistė dr. Aleksandra Pister.Redaktorė – Rūta DambravaitėMontažo režisierius – Pijus JuškaIstorinių šaltinių ištraukas įgarsino Adomas Zubė, Audronė Šapogaitė ir Viktoras Paulavičius.Šis kūrinys yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Edgaras tris mėnesius kartu su kitais mokslininkais praleido Amazonės džiunglėse, Prancūzijos Gvianoje. Į drėgnuosius miškus šioje šalyje sunku patekti ne tik bet kokiam žmogui, bet ir mokslininkui.Mokslininkų komanda vykdė varlių tyrimus, kuriems vadovavo Vilniaus universitetas, o rėmė Lietuvos mokslų taryba. Varlės – sparčiausiai pasaulyje nykstantys stuburiniai gyvūnai, todėl mokslininkai bando iššiaiškinti ne tik, kas kelia pavojų varlėms, bet ir kiek jos geba prisitaikyti prie pokyčių. Kas kelia pavojų varlėms? Ar tikrai džiunglės gali būti pavojingos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio? Šie ir kiti atsakymai bei išskirtiniai drėgnųjų miškų garsai laukia kartu su Edgaru leidžiantis gilyn į Amazonės džiungles.Autoriai Vita Ličytė ir Edgaras Žigis

Karolina ir Eglė draugauja 13 metų, o susižadėjusios – jau 10 metų, tačiau jausdamosi nesaugiai, jos ilgai slėpė savo tapatybę ir santykius. O pradėjusios gyventi kartu, kaupti bendrą turtą ir statytis namą kaimiškoje vietovėje, pora susidūrė su teisiniais ir finansiniais iššūkiais. Iš esmės dėl to, kad valstybė jų nelaiko šeima, mat Lietuvoje tos pačios lyties partnerystė ilgai nebuvo įteisinta.Tačiau 2025 m. Karolinai ir Eglei ypatingi. Padavusios Lietuvą į teismą, kadangi valstybė negali įregistruoti jų partnerystės, šį rugpjūtį pora sulaukė istorinio sprendimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Karolina ir Eglė tapo pirmąja tos pačios lyties pora Lietuvoje, kuri buvo pripažinta šeima.Kaip atėjome iki galimybės registruoti partnerystę Lietuvoje?Aut. Rytis Skamarakas.

Liudas Augaitis savo gyvenimą mato kaip nuolatinį „dyvinimą“ – stebinimą ir stebėjimą. Žemaitijoje, šalia savo namų, jis augina žemaitukus, o vasaromis čia vyksta Raitųjų skautų stovyklos - organizacijos, kurią pats Liudas ir įkūrė. Gyvenimą ir švietimą jis mato kaip vieną visumą, kur žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, tradicijų ir kitų žmonių.O visuma, pasak Liudo, yra viskas – ir žąsiukas, ir politika, ir muzika, ir šokis ir žirgai ir mėšlo vežimas. Liudas sako, kad tik suvokdamas visumą žmogus gali išlikti stiprus ir laimingas. Ir pats jis viską daro dyvindamas – stebėdamas ir stebindamas.Autorė Teresė BernatonytėRedaktorė Vita Ličytė

Kai Domas patyrė pirmąjį psichozės epizodą, jis dar nesuprato, kas vyksta. Praeivių veidai gatvėje ėmė keisti pavidalus, kino kameros prožektorius vertė prisimerkti ir rodėsi, kad kažkas jį seka. Po konsultacijos su psichologu pasidarė aišku, kad tai psichozė ir ją reikia gydyti. O tai reiškė persikėlimą į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, dideles vaistų dozes, terapijos sesijas ir bandymą susitaikyti su nauja, dar nepažįstama realybe.„Iš tikrųjų, viskas atrodo lyg iš paukščio skrydžio. Prieš pradėdamas kurti šį pasakojimą tikėjausi, jog esu jau sveikas. Pasirodo tai buvo tik gyvenimo su psichoze kelio pradžia. Ką reiškia išgyventi psichozę? Vis klausiau savęs, ar jau pasveikau. O ar išvis įmanoma pasveikti nuo psichikos ligų?”, - dalinasi Domas. Šiame pasakojime jis bando suprasti, kas jam nutiko. Ir tuo pačiu padėti tai suprasti savo artimiausiems.Autorius DomasRedaktorė Rūta DambravaitėMuzikos autoriai Liudas Vervečka ir Martynas GailiusŠis kūrinys yra „LRT radijo akademijos 2024“ tęsinys.Jeigu beklausant jums kilo sunkių minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su kitais, pagalbą rasite čia: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

Ji nenorėjo likti stebėtoja, tad prasidėjus karui Diana Savita Wagner išvyko į Ukrainą padėti. Ji – sanitarė, fronte išgelbėjusi daug sužeistųjų, iki skeveldra atnešė mirtį jai pačiai. Kas pastūmėjo jauną, laimingai ištekėjusią vokietę vykti į svetimą karą? Ir kaip jai pavyko ištverti kasdienį siaubą apkasuose?Savita beveik dvejus metus rašė dienoraštį – tvyrant nuolatinei grėsmei, vykstant apšaudymams, bunkeriuose, apkasuose. „Laiškus iš fronto“ ji sudėjo į tinklaraštį, kuriame atvirai pasakojo apie savo emocijas, karo kasdienybę, ir kodėl vis tiek rizikavo gyvybe.„Kai pasibaigs karas, taikoje ir laisvėje atšvęsime dar 50 vestuvių metinių, – rašė ji savo vyrui Karlui. – Taigi, aš turiu likti gyva!“Autorius – Manfredas BonsonasGarso technikai: Thomas Widdigas, Caroline Thon ir Elisabeth KlingenbergRežisierius – Matthias KapohlisRedaktorė – Christiane HabermalzDokumentiką „Taigi, aš turiu likti gyva! Savitos Wagner dienoraštis iš Ukrainos fronto“ (vok. Also muss ich überleben! Savita Wagners ukrainisches Fronttagebuch) prodiusavo Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.Pirmą kartą transliuota 2025 01 21LRT RADIJUI adaptavo Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Vertė Kristina Sprindžiūnaitė, redagavo Darija Žuravliova.Įgarsino Giedrius Arbačiauskas, Simonas Dovidauskas, Rūta Gaškauskaitė, Gailutė Jankauskienė, Paulius Šironas, Kristina Švenčionytė, Odeta Vasiliauskaitė ir Aldona Vilutytė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.LRT RADIJO AKADEMIJA 2025Goethe’ės instituto Lietuvoje programa „Perspectives“Pristatyta EBU Garso pasakojimo festivalyje Vilniuje, 2025 m.

Laiškininkė Ženeta Bendoravičienė dirba Vilkaviškio pašte. Jos žinioje – 1064-ios kaimiškų vietovių pašto dėžutės. Žaneta pažįsta visus žmones, kuriems neša laiškus, mat vietos kurias ji lanko – jos gimtinė. Ji sako, kad „visokių žmonių yra – ir gerų, ir piktų. Daugiau gerų. Paskui tie pikti net atsileidžia, atsiprašo. Jie pyksta kai laišką atneši ne tokį – antstoliai, teismai. Aš jiems sakau – ne mes juos parašėm, mes juos tik išnešiojam“.Jau ne vienerius metus kasdien ji leidžiasi į kelionę tuo pačiu maršrutu ir neša žmonėms spaudą, laiškus, siuntinius, pensijas, išmokas ir įvairias būtiniausias prekes. Jei reikia, iki vienkiemio pas žmogų ji važiuoja ir laukais per aukštą žolę. Ženeta sako, kad niekas daug jos kelyje nesikeičia. Džiugina kai į tuščius namus atsikrausto naujos šeimos ir juos atgaivina, akį rėžia iškirstų miškų plotai, mainosi laukuose auginamos kultūros, o neprižiūrimas dvaras visai prie pat jos mokyklos kasdien vis labiau yra.Šiame pasakojime užfiksuotas Suvalkijos miestelių ir kaimų gyvenimas iš laiškininkės perspektyvos. Dauguma jos klientų – senjorai, dienas leidžiantys savo gimtose sodybose. Susitikimas su laiškininke dažnam praskaidrina nuotaiką, duoda progą pasikalbėti. O Ženeta mėgsta kalbėtis su vyresniais žmonėmis ir klausytis jų išminties.Autorė Rūta Dambravaitė, redaktorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukos autorė Rūta Dambravaitė

Šį pavasarį ūkininkas Nerijus Malinauskas grįždamas iš bebrų medžioklės nufilmavo mešką su lape. Po kelių dienų meška apsilankė jo žmonos Alesios Malinauskienės bityne ir išvartė avilius. Šeima gyvena Ignalinos rajone, netoli sienos su Baltarusija.Šiemet žmonės rytinėje Lietuvos pusėje ruduosius lokius fiksavo dažniau nei įprastai, tą rodo ir medžiotojų sukurtas interaktyvus žemėlapis. Ką mes žinome apie primirštą rūšį, kurį po daugiau kaip šimto metų sugrįžta į mūsų kraštovaizdį? Ir kokios gali būti sugrįžimo priežastys?Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida PilibaitytėLatvijos valstybinio miškų tyrimų instituto „Silava“ nuotraukoje – suaugusio rudojo lokio priekinės pėdos pėdsakas. Jo plotis –16 cm.

Alvydas Semaška savo tėtį prisimena su uniforma. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – partizanų vadas. Paskutinį kartą jie matėsi, kai Alvydui buvo penkeri. Vėliau tėvas buvo sušaudytas KGB rūsiuose. Alvydas su mama išvežti į Sibirą. Grįžęs jau pilnametis, išlipęs iš traukinio pirmiausia pabučiavo žemę.Aleksandro Pleskačiausko abiejų senelių šeimos ištremtos 1941-ųjų birželį. Seneliai – į lagerį, močiutės su vaikais – į Altajų. Aleksandras iki šiol saugo senelio laiškus močiutei. Juose – paprasti prašymai: svogūnų, česnakų, ir žinia, kad galvoja tik apie juos. Laiškų – tik keli. Abu seneliai sušaudyti, moterys su vaikais išvežtos prie Laptėvų jūros.Dar paauglė Danguolė, mėgstanti poeziją ir drauges, išvežama į Krasnojarsko lagerius. Ten dirba, gyvena, dainuoja. Ir vis rašo „savo brangiausiai mamutytei“, laukdama, kada galės grįžti.Šiame pasakojime – trys skirtingos istorijos. Bet jas jungia viena patirtis: tremtis, kuri palietė tūkstančius šeimų.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Rūta DambravaitėNuotraukos iš asmeninio Alvydo Semaškos archyvo