Tikėti, tvarkyti, pritapti. Ahmadijos bendruomenė Lietuvoje

Fejerverkai, šampano buteliai, garsi muzika ir girtos dainos. Kiekvieną Naujų metų naktį, nupoškėjus saliutams, Ahmedas, Bazilas, Masruras Ahmadas ir kiti musulmonų bendruomenės „Ahmadija“ nariai maunasi pirštines, ima šiukšlių maišus ir tvarko Katedros aikštę.Viena vertus, pasakoja jie, savanoriškos tvarkymo akcijos yra įprasta veikla išpažįstantiems islamą, toks būdas švęsti. Kita vertus, jie siekia keisti įvaizdį, supantį musulmonus.Bet turbūt nedaugelis žino, kad Pakistane, iš kur ir atvyko, ahmadžiai nėra laikomi musulmonais, ir jiems draudžiama viešai elgtis kaip tokiems.Autorė Inga Janiulytė-Temporin„Ahmadijos“ archyvo nuotraukaLaidoje panaudoti garso įrašai:Ya Qalbi - Beautiful Arabic Qaseedah - Muslim Jamaat Ahmadiyya https://soundcloud.com/bilal_tahir/ya-qalbi-beautiful-arabic-qaseedah-muslim-jamaat-ahmadiyya07091401_Adhan_Leh_Ladakh_India.wav by snotch -- https://freesound.org/s/73206/ -- License: Attribution 4.0

Pasaulį išnaršęs ir Panevėžyje apsigyvenęs amerikietis Markas Ekstrandas paskutiniame savo daugiabučio aukšte įsirengė stiklo studiją. Joje per du dešimtmečius su stiklo menu susipažino bene dešimt tūkstančių vaikų. Tarp jų – ir Panevėžio globos namų auklėtiniai, kuriems stiklo menininkas paliko brangių prisiminimų.Markas ir toliau užsiima kūrybine veikla, nors pastarieji keleri metai jam atnešė įvairių išbandymų. Netikėtai diagnozuota Parkinsono liga pamažu riboja menininko judesius ir skatina permąstyti savo gyvenimą. Būdamas 71 metų ir į ateitį žvelgdamas su nerimu, Markas stengiasi nepasiduoti vienatvei ir išlaikyti savarankiškumą.Šiandien Marko dėka kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ veikia dar viena stiklo studija Panevėžyje. Ši erdvė, menininko akimis, neleidžia jam užsidaryti ir atsiskirti nuo bendruomenės, kuriai jis visuomet jautė pareigą dalintis.Kaip stiklo menininkas iš JAV atsidūrė Panevėžyje, kodėl dirba bendruomenės labui ir kaip jo gyvenimą paveikė Parkinsono liga?Aut. Rytis Skamarakas

Ukrainietė Yevheniia į Lietuvą atvyko 2022 metų rudenį. Tuo metu ji kentė nuo depresijos, kurią sukėlė išgyventa karo pradžia namuose Charkive. Laikui bėgant jos savijauta gerėjo, jai pavyko rasti darbą, užmegzti ryšį su lietuviais bei sutikti mylimąjį. Tačiau karo siaubas namuose niekur nedingo, apie tai ji galvoja kasdien.Nuo Rusijos sukeltos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios praėjo beveik 4 metai. Lietuvoje oficialiais duomenimis leidimą gyventi šiuo metu turi apie 55 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, jiems šios Kalėdos jau ketvirtosios toli nuo namų. Šioje laidoje žvilgsnis į tai, kaip šventinį laikotarpį pasitinka Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai - kokius jausmus išgyvena, kokias tradicijas puoselėja ir kaip mato savo gyvenimą Lietuvoje šiandien ir ateityje.Autorė Rūta Dambravaitė

Vilniuje, Kalvarijų bibliotekos vaikų skyriuje, veikė ypatingas ir šiek tiek paslaptingas Hario Poterio klubas.Per beveik du dešimtmečius jis suvienijo apie 50 skirtingo amžiaus magijos pasaulio fanų. Ryškiausia šio klubo figūra – jo įkūrėja bibliotekininkė Gintarė, geriau žinoma kaip Ponia M. Prasidėjus pandemijai, Ponia M. netikėtai mirė, sustojo ir klubo veikla.Praėjus penkeriems metams nuo šio įvykio, rašytoja Augustė Jasiulytė sukviečia buvusius bendražygius į susitikimą ir nutaria Hario Poterio klubo istoriją papasakoti visiems.Istorijomis dalijosi Armas Rudaitis, Lina Poškutė, Ilona Maišelienė, Vytenis Juozas Deimantas, Emilija Vinžanovaitė, Petras Piragis, Nedas Pekorius, Gabija Enciūtė, Giedrė Renevė.Autorė – Irina Jarec, redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin.Autorė dėkoja garso režisieriui Pijui Juškai ir Visagino menų rezidencijai „Točka“.

Kotryna pastebi, kad su trumpėjančiomis dienomis dažniau pasitaiko sunkesnių būsenų. Jai padeda ne tik buvimas vienai miške, bet ir dainavimas su kitais.Žolininkė Rasa sako, kad šaltasis metų laikas gamtoje – energijos taupymo, kaupimo, sulėtėjimo metas. Ji pati taip pat nusprendė sulėtinti tempą prieškalėdiniu laikotarpiu.Dainininkas Giedrius prisimena, kad bent pora „Golden Parazyth“ albumų buvo parašyti būtent šaltąjį sezoną. Jį Giedrius laiko puikia progą subtiliau pažiūrėti į gamtą ir į savo vidų.Trys laidos pašnekovai visais metų laikais daug laiko praleidžia gamtoje. Jie apmąsto, kaip juos veikia kaita gamtoje ir ko galima pasimokyti tiek iš jos, tiek iš protėvių, kad būtų ne tik lengviau priimti ir išbūti tamsą, bet ir pamatyti ją, kaip dovaną.Laidos autorė – Vita LičytėRedaktorius – Rytis Skamarakas

Paryžiuje gyvenantis kompozitorius Albertas Navickas kuria muzikinį kūrinį 150-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metinėms. Jis taip pat ir biologas, tad jo kūrybos procesas neįprastas: kartais jis sapnuoja, kad muzikos garsai ir akordai veikia pagal gamtos dėsnius. Bet tikrovėje taip nėra.Ieškodamas savo būdo papasakoti, ką jam reiškia lietuviškas miškas, jis atsigręžia į šeimos istoriją, kurioje būta skaudžių momentų. Su Albertu dirbantys kūrėjai nejučia irgi susimąsto, kas jiems yra nutikę miške, tad ši muzika jiems tampa būdu geriau pažinti save.Repetuodami ir ruošdamiesi premjerai 2025-ųjų rudenį, jie dar nežino visko, ką atras ir sudės į oratoriją „miške“.Autorė – Vaida PilibaitytėRedaktorė – Vita LičytėGarso suvedimas – Pijus JuškaDokumentikoje panaudotos ištraukos iš oratorijos „miške“:Kompozitorius – Albertas NavickasMikalojaus Konstantino Čiurlionio, Salomėjos Nėries, Lietuvoje kovojusių partizanų, Jono Meko, Alberto Navicko tekstais; kūrinyje taip pat panaudoti interviu su Irena Šapokaite ir Lolita Jolanta PiličiauskaiteErdvinės elektronikos kūrėjas – Edvinas SiliūnasGarso režisierius – Edvinas SiliūnasProdiuseris – „Operomanija“Atlikėjai: Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Ieva Marmienė (sopranai), Nora Petročenko (mecosopranas), Vaidas Bartušas (kontratenoras), Vygantas Bemovas (tenoras), Paulius Klangauskas (tenoras), Artūras Miknaitis (baritonas), Alfredas Miniotas (bosas), Gediminas Žilys (balsas garso įraše)Dokumentika sukurta bendradarbiaujant su „Operomanija“ 9-ojo šiuolaikinės operos festivalio NOA metu.

Maždaug prieš 15 metų, Vengrijoje žiniasklaidos užvaldymas prasidėjo nuo mažų, iš pirmo žvilgsnio nepavojingų žingsnių – tokių kaip regioninės televizijos uždarymas. Vėliau sekė politizuotos naujienų tarnybos, nauji įstatymai ir galiausiai – valdžios kontroliuojamas informacijos laukas. Kaip sako vienas iš pašnekovų: „Iš pradžių tai atrodė tik keistas sprendimas. O vėliau supratome – tai jau nebe žurnalistika.“Šioje radijo dokumentikoje keturi žurnalistai iš Vengrijos – Balašas Kaufmanas, Šabolcas Panis, Kamila Marton ir Neomi Martini – pasakoja, kaip medijų sistema pamažu buvo transformuota į politinį instrumentą. Kaip nepriklausomi žurnalistai buvo išstumti iš viešojo diskurso, opozicijos balsai buvo nutildyti, o žiniasklaida tapo išskirtinai kovos dėl valdžios įrankiu.Tai pasakojimas ne tik apie Vengriją. Tai istorija apie žiniasklaidos laisvę, politinį spaudimą ir ribą tarp demokratijos ir kontrolės. Tai kvietimas susimąstyti apie tai, kas nutinka, kai valdžia pradeda reguliuoti eterį – ir kodėl šis scenarijus yra svarbus ir mums.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Vaida Pilibaitytė

Erikai pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu padėjo socialiniai darbuotojai. Be jų pagalbos ji nebūtų tokia, kokia yra dabar ir nebūtų galėjusi laidai pasidalyti savo istorija.„Kai pradedi bendrauti, kai atsiveri, pamatai, kad jiems iš tiesų rūpi. Jei nebus ryšio – nebus nieko“, – sako Erika jau iš dabarties perspektyvos. Kad tai suprastų, jai reikėjo nueiti ilgą kelią.Justas socialiniu darbuotoju dirba jau vienuolika metų. Šį kelią jis pasirinko norėdamas padėti kitiems, tačiau pasikartojančių perdegimų akivaizdoje ne kartą teko ieškoti būdų, kaip padėti ir sau. Socialinis darbas – profesija, kurioje perdegimas pasiveja dažniausiai.Į rezultatus ir efektyvumą orientuotoje visuomenėje socialiniame darbe nuolat tenka priminti sau, kad šios profesijos tikslas nėra greitas rezultatas. Kur kas svarbiau – užmegzti ryšį ir tikėti pokyčiu. Kitoje pusėje svarbu pripažinti, kad turi problemų, ir drąsiai prašyti bei priimti pagalbą.Autorė – Vita LičytėRedaktorė – Rūta Dambravaitė.

Onai – 27-eri, Angelei virš 80. Angelė augo sovietmečiu, Ona formavosi nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau abiems vaikystės namai tapo šokių aikštelėmis, įžiebusiomis visą gyvenimą lydintį norą išsišokti. Kaip pripažįsta Angelė: „Jau kai nešoksiu, tai nebegyvensiu“.Keičiantis santvarkoms ir gyvenimo aplinkybėms moterys šoka, kad priimtų naujus išbandymus ir augintų vidinės laisvės pojūtį. Šokis jas moko būti su kitais ir pritapti. Bet tuo pačiu kelia klausimus, kodėl taip sunku atsipalaiduoti viešumoje ir kokia moterimi norisi būti šokių aikštelėje: „ar man būt labai laimingai, kad aš galiu iš tiesų įeit į save, būt savo mintyse ir atsipalaiduot, ar man reikia susirūpinti, kodėl galbūt man kažkas nerodo dėmesio?“ – svarsto Ona.Autorė Jonė JuchnevičiūtėRedOaktorė Sigita VegytėGarso režisierius Pijus JuškaPasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Esti įsitikinimas, kad vyrams iš prigimties sunku suprasti ir reikšti savo jausmus ir kad tai geriau sekasi daryti moterims. Jei žvelgtume į savižudybių, alkoholio vartojimo statistiką - išties, vyrai yra pažeidžiamesni. Be to, jie rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos.Tačiau vis garsiau kalbama, kad, keičiantis laikams ir moterims įgaunant vis daugiau teisių, kartu kinta ir vyriškumo samprata - vyrai taip pat gali jausti, tiesiog visuomenės normos ilgai neleido jiems to daryti.Sociologas Artūras Tereškinas, tyrinėjęs tradicinį vyriškumo modelį, vartoja sąvoką „žaizdos vyriškumas“. Pasak jo, sovietmečiu įsigalėjo hegemoninis vyriškumo idealas - stiprus, finansiškai nepriklausomas, jausmus slopinantis vyras, galintis apginti savo šeimą ir valstybę. Tačiau po šiuo fasadu slypi daug nerimo, panikos ir nusivylimo, kurių vyrai negalėjo atskleisti.Laidoje skirtingų kartų vyrai atvirai permąsto, ką jiems reiškia būti vyrais šiandien. Kokią įtaką jų vyriškumo suvokimui turėjo tėvai ir aplinka? Kaip jie patys keičiasi šiandien?Autoriai Rytis Skamarakas ir Rūta DambravaitėRedaktorė Vita Ličytė