Radijo dokumentika. Kas tu toks, jei nesi pilietis?

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Joshuai Zakui buvo dešimt metų. Ant Zakų šeimos namo Antakalnyje nukrito bomba. Užėję naciai juos kartu su kitais Vilniaus žydais suvarė į getą, o vyriausiąjį brolį Eliją išvežė į priverstinio darbo stovyklą Bezdonyse. Joshua beveik kasdien laukdavo prie geto vartų, tikėdamasis pamatyti grįžtantį brolį, bet taip ir nesulaukė.2022-ųjų spalį Holokaustą išgyvenęs Joshua Zakas su dukterėčia Tsila Zak grįžta į Vilnių ieškoti atsakymų į klausimus, kurie liko neatsakyti nuo karo laikų.Autoriai – Vaida Pilibaitytė ir Rimantas RibačiauskasKompozitoriai – Jūra Elena Šedytė ir Andrius ŠiurysGarso režisierės – Sonata Jadevičienė ir Vaida PilibaitytėVertimus įgarsino Rūta Dambravaitė, Guoda Litvaitienė, Inga Janiulytė-Temporin ir Linas ZubėFotografė-videografė Ilmė VyšniauskaitėDokumentikos prodiuseriai – LRT RADIJAS ir „Operomanija“Pasakojime panaudotos garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ ištraukos ir dokumentiniai įrašai (autoriai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys)Daugiau apie „Glaistą“: www.operomanija.lt/repertuaras/glaistas

Tenise neretai veikia panašūs dalykai, kaip ir gyvenime. „Mes kartais sakome, kad jeigu sužaidei „gerą“ tašką, pamiršk jį ir žaisk toliau. O jei sužaidei „blogą“ tašką, tai irgi pamiršk jį ir žaisk toliau. Nes jei per daug pergyveni dėl pralaimėto taško, arba esi per didelėje euforijoje dėl laimėto gražaus taško, tai bet kuriuo atveju tu negali susikaupti dabarčiai“, – sako teniso treneris Andrius Liubinas.Jis treniruoja tris tarptautiniuose vežimėlių teniso turnyruose dalyvaujančius Lietuvos žaidėjus: Agniešką Toločko, Aleksandr Olechnowicz ir Kotryną Žižmaraitę. Šių žaidėjų patirtys ir lygiai skiriasi, tačiau juos vienija aistra tenisui, draugystė ir kelias į profesionalų sportą.Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-TemporinFotografas – Artūras Morozovas

Kai kurie žmonės Lietuvoje karą Ukrainoje stebi ne tik iš šono. Karas vyksta ir jų šeimose. Ir nors jie patys stipriai palaiko Ukrainą, bandydami kalbėtis su tėvais, atgal girdi propagandinius Rusijos naratyvus – tėvai seka rusiškas naujienas ir palaiko Rusiją.Autorė Indrė Kiršaitė, redaktorius ir montažo režisierius Adomas Zubė. Muzikos autoriai: Martynas Gailius, Ieva Burneikytė ir Viktoras Urbaitis.K. P. Liutkevičiaus/NARA nuotr.Žurnalistų kolektyvo „NARA“ garso dokumentika pirmąkart skambėjo pernai spalį: https://nara.lt/lt/articles-lt/as-nesusikalbu-su-savo-tevais-jie-palaiko-rusija

Icehojės mieste Vokietijoje prieš teismą stoja 96-erių Irmgard Furchner, buvusi Štuthofo koncentracijos stovyklos vado sekretorė. Ji kaltinama bendrininkavimu nužudant apie 11 tūkst. žydų. Tai retas atvejis, kai teisiami ne pagrindiniai žudynių vykdytojai, bet vadinamieji sistemos sraigteliai.Žydų kilmės radijo dokumentikos autorė Amie Liebowitz kartu su Holokausto aukas ginančiu advokatu Onuru Özata aiškinasi, kaip kaltinamoji Irmgard Furchner prisidėjo prie žudynių. Vokietijoje gimęs turkų kilmės teisininkas turi savo priežasčių imtis šios bylos bei teismuose atstovauti dabartinių kraštutinių dešiniųjų išpuolių aukoms.Judviejų tyrimai atveda ir į Vilnių, pas Holokaustą išgyvenusią žydų partizanę Fanią Brancovskają.Autorė Amie LiebowitzGarso dizainerė Regine ElbersRežisierius Ron SchicklerRedaktorius Till OttlitzDokumentiką prodiusavo Bayerischer RundfunkPirmą kartą transliuota 2022-06-25Adaptacijos lietuvių kalba autorė Sigita VegytėĮgarsino: Sigita Vegytė, Paulius Šironas, Alvyda Bajarūnaitė, Evelina Stankūnaitė, Rima Žilinskaitė, Ignas Gudelevičius, Indrė Urbaitė

Šis pasakojimas Čikagoje vykstančiame prestižiniame festivalyje „Third Coast“, vadinamame garso dokumentikos „Sundance“ ir net radijo „Oskarais“, šiemet iškovojo aukso medalį. Kaip paaiškėjo apdovanojimų ceremonijoje 2023 m. rugpjūčio 6-ąją – tai pirmasis kartas festivalio istorijoje, kai pagrindinis apdovanojimas skirtas dokumentikai ne anglų kalba.Tarptautinės festivalio žiuri pripažintas autorės Sigitos Vegytės įvertinimas – pirmasis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje.Ta proga su Sigita kalbamės apie tai, kodėl Bahos ir Domo istorija palietė tiek daug žmonių ir kas pasikeitė nuo tada, kai radijo dokumentika buvo pirmą kartą transliuota 2021-ųjų gruodį.Kviečiame dar kartą išgirsti tarptautinio pripažinimo sulaukusį pasakojimą, pirmą kartą transliuotą 2021 m. gruodžio 12 d.**2021-ųjų vasarą kasdien dešimtys, o vėliau ir šimtai žmonių pradėjo neteisėtai kirsti Lietuvos sieną per Baltarusiją. Dėl to Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą, pradėjo statyti metalinės tvoros ir spygliuotos vielos barjerą, o prie budinčių pasieniečių prisijungė kariai. Lietuva ir Europos Sąjunga sako, kad tai hibridinė ataka, kurią organizuoja Minsko režimas, pasinaudojęs tūkstančių žmonių – daugiausiai Irako kurdų, bet taip pat sirų, kongiečių, afganistaniečių ir kitų – noru pasiekti Vakarų Europą ir ten susikurti saugesnį ar geresnį gyvenimą.Tai pasakojimas apie du žmones, kurių vienas saugo sieną, o kitas ją neteisėtai perėjo. Ir aplinkybes, dėl kurių jų gyvenimai susikirto.Autorė Sigita VegytėRedaktoriai Vaida Pilibaitytė ir Adomas ZubėPristatyta tarptautinėje EBU konferencijoje IFC AudioDocs 2022 Kardife, Jungtinėje KaralystėjePristatyta tarptautiniame audiofestivalyje BANGUOJA 2022, LietuvojePristatyta tarptautiniame festivalyje Internazionale a Ferrara 2022, ItalijojePelnė aukso medalį kaip geriausia dokumentika, Third Coast International Audio Festival 2022-2023, JAVPublikuota RadioAtlas.org

Botanikas Jakub Mowszowicz, logikos filosofė Janina Hosiasson ir rašytojas, žurnalistas Jozef Mackiewicz gimė panašiu metu – XIX–XX a. sandūroje. Jie gimė skirtingose vietose, bet visi atsidūrė Vilniuje, kurio valdžia XX a. keliavo iš rankų į rankas. Gyvendami Vilniuje šie trys žmonės liudijo filosofinę, gamtinę ir socialinę miesto tikrovę. Savo darbais Vilnių įrašę į platesnį tarptautinį kontekstą, patys liko mažai minimi miesto istorijoje ir atpažįstami esamiems vilniečiams.Minint 700 metų Vilniaus gimtadienį, pasakojame Mowszowicz, Hosiasson ir Mackiewicz istorijas.Autorės Sigita Vegytė ir Martyna ŠulskutėDokumentika parengta bendradarbiaujant su Vilniaus muziejumi, kuriame iki 2023-ųjų gruodžio 31 d. veikia paroda „vilniaus_kambariai_v.1.1“, kviečianti susipažinti su tuo, kas formavo Vilnių – žmonėmis, gyvūnais, augalais, reljefu.

Toli nuo turistų akių yra Veneciją nuo potvynių saugantys kilnojami barjerai „Mozė“. Tiesa, didžiąją laiko dalį „Mozė“ guli po vandeniu, barjerai pakeliami tik per potvynius, galinčius miestui sukelti rimtesnių nuostolių.Dabar tokie potvyniai vyksta 15 dienų per metus. Prognozuojama, kad 2060-2070 metais jie vyks mažiausiai 180 dienų per metus.„Uždaryta, nekvėpuojanti lagūna yra „laguna morta“, mirusi lagūna“, – taip apibūdina ateities perspektyvas Venecijoje įsikūrusi gidė Aida Skorupskaitė.Mokslininkai ir valdžia tikisi, kad iki to laiko bus atrasti kiti sprendimai – tokie, kurie padės išsaugoti ne tik miestą, bet ir lagūną. „Mes turime tik vieną problemą – tas laikas yra jau rytoj“, – sako inžinerijos mokslų daktaras Davide Tognin, ketverius metus tyrinėjęs potvynių sąnašomis mintančias druskingas pelkes Venecijos lagūnoje.Autorė Inga Janiulytė-TemporinWe Are Here Venice nuotrauka

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas karo pabėgėlių. Vokiečiai ukrainiečius priėmė ir į savo namus, organizuoja bendruomenių susitikimus, remia jų norą užbaigti karą.Maža dalis visuomenės garsiai protestuoja prieš bet kokį įsitraukimą į karą. Kai Vokietijos kancleris pareiškė, kad šalis ir toliau siųs ginklus Ukrainai, žmonės rėkė Olafą Scholzą vadindami karo kurstytoju ir reikalavo kurti taiką be ginklų. Scholzas jiems atgal šaukė, kad Vladimiras Putinas yra karo kurstytojas ir jei jie turėtų kiek nors proto, šauktų ant Putino.Bet gerokai tylesnis nepasitenkinimas, vidinis konfliktas vyksta vokiečių galvose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pacifizmo, taikos ir dialogo idėjomis besiformavusi visuomenė dabar susidūrė su žiauria karo Europoje realybe. Tai, kas atrodė nekvestionuojama, tapo kvestionuojama. O veikti reikia greitai, to iš pajėgiausios Europos ekonomikos ir politinės galios, tikisi Ukraina ir likęs žemynas.Nuo karo į Vokietiją pabėgę ukrainiečiai atvyko su stipriomis patriotiškumo nuotaikomis, noru nugalėti agresorių ir atkurti stabilumą savo šalyje. Jiems kyla klausimas – ar vokiečiai pajėgūs juos suprasti.Antroje pasakojimo dalyje žvilgsnis į bendruomenes, kuriose pinasi vokiečių ir ukrainiečių ryšiai, gimsta draugystė, supratimas.Autorė Rūta Dambravaitė

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas karo pabėgėlių. Vokiečiai ukrainiečius priėmė ir į savo namus, organizuoja bendruomenių susitikimus, remia jų norą užbaigti karą.Maža dalis visuomenės garsiai protestuoja prieš bet kokį įsitraukimą į karą. Kai Vokietijos kancleris pareiškė, kad šalis ir toliau siųs ginklus Ukrainai, žmonės rėkė Olafą Šolcą vadindami karo kurstytoju ir reikalavo kurti taiką be ginklų. Šolcas jiems atgal šaukė, kad Vladimiras Putinas yra karo kurstytojas ir jei jie turėtų kiek nors proto, šauktų ant Putino.Bet gerokai tylesnis nepasitenkinimas, vidinis konfliktas vyksta vokiečių galvose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pacifizmo, taikos ir dialogo idėjomis besiformavusi visuomenė dabar susidūrė su žiauria karo Europoje realybe. Tai, kas atrodė nekvestionuojama, tapo kvestionuojama. O veikti reikia greitai, to iš pajėgiausios Europos ekonomikos ir politinės galios, tikisi Ukraina ir likęs žemynas.Nuo karo į Vokietiją pabėgę ukrainiečiai atvyko su stipriomis patriotiškumo nuotaikomis, noru nugalėti agresorių ir atkurti stabilumą savo šalyje. Jiems kyla klausimas – ar vokiečiai pajėgūs juos suprasti.Autorė Rūta Dambravaitė

Baltarusijos valstybinė televizija neapykanta persmelktose laidose agituoja prieš visus, kurie nepalaiko diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos. Areštai vykdomi savavališkai, o kankinimai – slapta.„Tuoj jie įlįs į mūsų galvas ir perskaitys mintis. Ir dėl jų mus uždarys“, – sako Natalija Dulina, kuri dėl dalyvavimo protestuose neteko profesorės pareigų Lingvistikos universitete.Kad patektum į bėdą Baltarusijoje net nereikia dalyvauti demonstracijoje – užtenka apie tai pamąstyti. Patiktukai ar pasidalinimai socialiuose tinkluose, baltai-raudonai-baltai išdžiauti skalbiniai: visa tai gali tapti pagrindu areštui ar įkalinimui.„Prezidentu ne tampama, prezidentu gimstama“, – apie save sako A. Lukašenka, per beveik tris dešimtmečius susikūręs jo vienvaldystę užtikrinančią sistemą.2020-ieji galėjo tapti lūžio tašku, bet užgniaužus taikius protestus, represijos Baltarusijoje ir šiandien tęsiasi su nauja jėga. Žmonės suimami ir kankinami, knygos naikinamos, o valstybinė televizija transliuoja neapykantos programas.George‘o Orwello distopija „1984-ieji“ tapo Baltarusijos realybe.Autorė ir režisierė Inga LizengevicRedaktorė Katrin MollRežisierės asistentė Stefanie HeimGarso dizaineris Jean-Boris SzymczakDokumentiką prodiusavo Deutschlandfunk KulturPirmą kartą transliuota 2022-12-06Adaptacijos lietuvių kalba autorė Vaida PilibaitytėĮgarsino: Rūta Dambravaitė, Audra Girijotė, Indrė Kaminskaitė, Andrius Kavaliauskas, Lukas Kivita, Edvardas Kubilius, Sigitas Kubilius, Darius Kuodis, Austėja Kuskienė, Jolanta Kryževičienė, Paulius Selezniovas, Paulius Šironas, Donatas Šukelis, Vaida PilibaitytėLaidoje panaudotos ištraukos iš Džordžo Orvelo romano 1984-ieji, kurį vertė Virgilijus Čepliejus.