Aikštinga dama. Apie Baltijos gelmes, povandeninį kiną ir svajonę pažinti jūrą.

„Baltijos jūra – aikštinga dama“, – sako Veronika Tamulionytė, vienintelė moteris povandeninė operatorė Baltijos šalyse.Į Baltijos gelmes ji leidosi nusprendusi kurti filmą apie jūros dugną ir jame išlikusius reliktinius miškus. Tačiau Baltija – sudėtinga ir nenuspėjama: čia per akimirką gali pasikeisti sąlygos, kilti bangos, sustiprėti srovės, o matomumas kartais toks prastas, kad per ištiestą ranką nebematai šalia esančio naro.Kurdama filmą Veronika susipažino su povandeniniu archeologu profesoriumi Vladu Žulkumi. Ilgainiui istorijos centru tapo ne tik jūros dugne slypintys atradimai, bet ir pats profesorius, visą gyvenimą paskyręs Baltijos tyrinėjimams.„Tapau tarsi jo akimis po vandeniu“, – sako Veronika. Dėl amžiaus profesorius pats nardyti jau nebegali, tad jo svajonę tyrinėti jūros dugną šiandien tęsia kiti.Ši dokumentika – apie Baltijos gelmes, norą pažinti nematomą jos pasaulį ir ryšį tarp dviejų žmonių, kuriuos sujungė jūra.Pasakojime panaudotos ištraukos iš Veronikos Tamulionytės dokumentinio filmo „Nuskendusi žemė“.Autorė – Teresė BernatonytėGarso suvedimas – Justas Pilibaitis

Šis pasakojimas – tarsi kvietimas pasinerti į kanklių pasaulį. Laidos autorius lankėsi kūrybinio kankliavimo stovykloje Siponyse (Birštono savivaldybėje), kur apie 40 kanklių entuziastų mokėsi Suvalkijos liaudies dainų, gilinosi į kanklių ratelių tradiciją ir ieškojo naujų tradicinio instrumento skambesių.Anksčiau etninių tradicijų puoselėtoja ir muzikantė Agota Zdanavičiūtė neįsivaizdavo, kad ateityje taps kanklininke. Nuo 2016-ųjų Agota rengia „kanklių ratus“, moko suaugusiuosius kankliuoti, o nuo 2019-ųjų skirtinguose Lietuvos regionuose organizuoja kūrybinio kankliavimo stovyklas.Maištinga ir eklektiška siela save nuo paauglystės laikanti, jau dešimtmetį Niujorke gyvenanti kompozitorė, kanklininkė ir vokalistė Simona Smirnova su kanklėmis kuria muziką, peržengiančią žanrų – nuo džiazo iki roko – ribas, ir siekia supažindinti JAV bei pasaulio muzikos industriją su šiuo lietuvišku instrumentu.Jaunoji kanklininkė ir kūrėja Vaiva Dunaitytė pripažįsta, kad kanklės persmelkia visas jos gyvenimo sritis. Susidomėjusi „elektrinių“ kanklių idėja, šiandien ji eksperimentuoja su elektroniniais ir perkusiniais skambesiais, kuriuos išgauna vien kanklėmis ir muzikos efektais.Kaip šiuolaikiškai tradicinis lietuvių liaudies instrumentas gyvuoja šiandien, Lietuvoje minint Kanklių metus?Autorius – Rytis SkamarakasLaidos redaktorė – Teresė BernatonytėGarso suvedimas – Justas Pilibaitis

Tai pasakojimas apie partizanų ryšininkę Rožę Jankevičiūtę-Žalnieriūnienę. Ji savo dukrai ir sūnui, o vėliau ir anūkams daug pasakojo istorijų iš partizanavimo ir lagerio laikų. Dažniausiai tai buvo nuotykius primenantys pasakojimai, o patirtus žiaurumus ji aplenkdavo.Rožė buvo generolo Jono Žemaičio-Vytauto būrio ryšininkė. Patyrusi kankinimus ir lagerio baisumus, ji niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva bus laisva.Migla savo mamą vadina didmotere. Rožės anūkėms, Kristinai ir Gailei, jų bobulė buvo stiprios, drąsios ir šviesios moters pavyzdys, kuri nepaisant visų sunkumų, vis tiek sugebėjo per gyvenimą eiti šviesiai, pakelta galva ir tikėti pasauliu.Autorė – Vita LičytėRedaktorė – Inga Janiulytė-TemporinGarso režisierius – Justas PilibaitisLaidoje skamba ištraukos iš knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ (aut. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė)Už pagalbą dėkojame Lietuvos Ypatingajam archyvui

Du muzikantai – Liepa Vozgirdaitė ir Kristupas Gikas – sugalvojo meninį eksperimentą ant ratų. Į nedidelį savo automobilį jie sumontavo plokštelių pjovimo mašiną ir mikrofoną – taip sukūrė atvirą įrašų studiją, į kurią gali užsukti kiekvienas norintis. Ką ten įrašyti ir palikti – visiška kiekvieno eksperimento dalyvio laisvė.Savo idėją, kuriai davė pavadinimą „Autolavkė. Toyotos istorijos“, kūrėjų pora pirmiausia išbandė nuvykę į menininkų rezidenciją Italijoje. Vėliau su ta pačia įrašų studija ant ratų jie aplankė Švenčionėlius.Vieni, įlipę į automobilį, dainuoja, kiti siunčia laišką sau į ateitį, skambina draugui ar skaito savo kūrybą. Daug jautrių atsivėrimų įrašę menininkai šiuos įrašus saugo ir kol kas neketina viešinti. Kūrėjams pats įrašymo procesas yra dovana ir stebuklas. Vis dėlto keletu šių įrašų, jų autoriams sutikus, menininkai dalijasi ir su šio pasakojimo klausytojais.Liepa ir Kristupas yra muzikantai, pasaulį pažįstantys per garsą. Jie groja ne tik muzikos instrumentais, bet ir patefonais bei viskuo, kas skleidžia garsą. Jų preparuotas automobilis veikia iš dalies kaip instrumentas, iš dalies kaip archyvas, iš dalies kaip susitikimų vieta.Autorė – Rūta DambravaitėRedaktorė – Inga Janiulytė-TemporinGarso režisierius – Pijus Juška

Pastaraisiais metais per Lietuvą ritosi protestų banga. Nors mažiau nušviesti, jie vyko ir regionuose. Kultūros protesto priešakyje Alytuje stovėjo teatro aktoriai, Laisvo žodžio – moksleiviai.Priekinėse eilėse su plakatais sėdintys ir atkakliai tylintys moksleiviai užfiksuoti ir sausį vykusioje diskusijoje su partijos „Nemuno aušra“ pirmininku, Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu. Aštrių susidūrimų būta ir kituose miestuose, tačiau čia komišką improvizaciją atliekantys aktoriai sukuria kiek kitokią atmosferą. Joje pyktis maišosi su juoku.Tuo metu partijos nariai kreipiasi į policiją ir džiaugiasi padidėjusiu matomumu.Autorė Inga Janiulytė-TemporinRedaktorius Rytis SkamarkasGarso ištraukos iš „Alytausgidas.lt“ ir „FM99“ filmuotos medžiagos.

1944 liepos 31 dieną Raudonoji armija sugriauna labiausiai į Rytus nutolusį Vokietijos miestą Schirwindt (liet. Širvinta), po karo jo sovietai nebeatstato. Iš žemėlapio dingusio miestelio atminimą išgelbėti nusprendžia Antanas Spranaitis, kitapus Širvintos upės esančio Kudirkos Naumiesčio gyventojas. Jis iš po griuvėsių renka daiktus ir atidaro muziejų savo namuose. Vėliau čia lankosi iš miestelio pabėgę gyventojai, nes kitapus sienos jau nėra kur grįžti. Muziejuje apsilanko ir Marielle Vitureau, Prancūzijos tarptautinio radijo žurnalistė ir Antano marti, kuriai sunaikinto miestelio istorija palieka neišdildomą įspūdį.Šiandien Antano surinkti daiktai šeimos leidimu eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“.Ką byloja tuštuma kitapus tilto ir kodėl Antanas nusprendė saugoti miestelio atmintį? Marielle kalbasi su savo vyru, Antano sūnumi Dariumi Spranaičiu, istoriku ir parodos kuratoriumi Aurimu Kanapkiu bei istoriku Joachim Maenert iš Rytų Prūsijos muziejaus Vokietijoje.Autorė Marielle VitureauRedaktorė Inga Janiulytė-TemporinGarso suvedimas – Justas Pilibaitis

Kaunas – skulptūrų miestas. Jo viešosiose erdvėse galima suskaičiuoti kelis šimtus meno kūrinių. Skulptūros mieste vis kelia diskusijas, prie kurių prisideda šios dokumentikos autorius ir pasakotojas – tėtis bei gidas.Kaune stovi daugiau nei šešios dešimtys skulptūrų, skirtų žinomiems vyrams. Tačiau mieste nėra nė vienos, įamžinančios konkrečią moters asmenybę.Kodėl vyrai įamžinti bronzoje ir akmenyje, o moterys lieka tik popieriuje? Kaip tai paaiškinti augančiai dukrai?Atsakymų paieškose padeda skulptorius Lukas Šiupšinskas, Kauno miesto savivaldybės atstovas Saulius Rimas ir istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė.Autorius – Vykintas GervėMentorė ir laidos redaktorė – Vita LičytėGarso režisierius – Pijus JuškaPasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2025 tęsinys.

Radijo dokumentika

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?Ketvirtojoje dalyje norėjosi į garsą pažvelgti ne tik kaip į radijo medžiagą, bet ir kaip į patirtį, kuri nuolat mus veikia — kartais labai tiesiogiai, fiziškai, kartais beveik nepastebimai.Vienas pasakojimo pašnekovų Žygimantas Menčenkovas garsą apmąsto per savo gyvenimą su klausos aparatu ir galimybę būti tarp girdėjimo ir tylos pasaulių.Kartu su garso menininkais Andriumi Mackevičiumi ir Gabriele Griciūte garsų ieškojome pačiame LRT pastate — nuo elektros skydinių, girgždančių durų iki elektromagnetiniu būdu įrašomų laidų. Įdomu, kur garsas gali mus nuvesti šiandien, praėjus šimtui metų nuo pirmųjų radijo transliacijų.Autorė – Teresė BernatonytėRedaktorė – Vaida PilibaitytėGarso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas PilibaitisLaidoje panaudoti garso menininkų dueto „Allosci“ – Gabrielės Griciūtės ir Andriaus Mackevičiaus – įrašai ir garso kompozicijos, sukurti iš LRT pastate esančių garsų.

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?Trečiojoje dalyje nusikeliame į 1926 m. Kauną ir sekame Petro Babicko – Lietuvos radijo pradininko – pėdomis. Į ką tik ėmusią veikti radijo stotį jis atvyksta kaip mokytojas iš Jurbarko ir pareiškia, jog eteryje užsienio pavardės ir vietovardžiai skaitomi netaisyklingai. Po šio akibrokšto stoties viršininkas pasiūlo jam pačiam pabandyti paskaityti naujienų pranešimus geriau. Kaip sekėsi naujokui chaoso ir permainų persmelktame Kaune?1926-ųjų ​Kaune dar tik ​tiesiami ​šaligatviai, ​kyla ​nauji ​pastatai, bet miestas pilnas kontrastų: senamiestyje ​​galėjai išvysti besiganančią karvę ar vištą. Su labai mažai teko susikurti ypač daug. Vienas tokių projektų buvo radijas. Nors ​autentiškų ​tą ​laiką ​menančių​ ​transliacijų ​nėra ​išlikę, ​tačiau ​galima ​pamėginti ​jas ​atkurti. ​Kaip ​yra ​sakęs ​pats P. ​Babickas:​​ „Nematant daug įdomiau kartais klausyt, nes nematant kartais geriau įsivaizduoji negu matant“.Esame dėkingi istorikams: Linai Häll, Linai Mikalkėnaitei, Titui Krutuliui bei „Art Deco“ muziejaus įkūrėjams Karoliui Baniui ir Petrui Gaidamavičiui už jų atradimus bei tarpukario pasakojimus. Taip pat dėkojame rašytojai bei muziejininkei Aldonai Ruseckaitei, nuodugniai ir giliai ištyrusiai P. Babicko biografiją.Autoriai – Rūta Dambravaitė ir Aretas KisieliusGarso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas PilibaitisLaidoje panaudotas Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas interviu su P. Babicku.Tarpukario klausytojams balsus paskolino: Adomas Šimkus, Inga Janiulytė-Temporin, Justas Pilibaitis, Vita Ličytė, Rytis Skamarakas, Artūras Matuzas, Teresė Bernatonytė, Justė Luščinskytė, Vaidotas Burokas, Unė Liandzerbytė, Daumantas Butkus, Darius Matas.