Radijo dokumentika. Istorijos iš kalėjimų. Balsai, kurių negirdime

Kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pareigas pradėjo eiti Donaldas Trumpas, jo vykdoma užsienio politika paveikė visą pasaulį. Apie tai nuolat kalbėjo žiniasklaida, analitikai, politikos komentatoriai. Vis dėlto, daugiausia dėmesio visada teko tam, kas vyksta aukštuosiuose kabinetuose – tarp didžiųjų pasaulio žaidėjų.Tačiau kartais norisi bent trumpam sustoti – ir pasiklausyti paprastų žmonių. Tų, kuriuos politika paliečia ne tik teoriškai, bet ir labai konkrečiai.Šiame pasakojime Maria, Filipas, Sofija ir Aimė dalinas, kaip jie gyvena, dėl ko nerimauja ir kaip Donaldo Trumpo prezidentavimas paveikė į jų kasdienį gyvenimą.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Inga Janiulytė - TemporinNuotraukos autorė: Teresė BernatonytėLaidoje skambėjo muzika iš Kobzarska Sich ansamblio repertuaro.

Pirmą kartą išvydę šią Tarpukario mokslų šventovę nustemba, ne iškart supranta, kad žiūri į mokyklą. Abejingų jos istorijai nelieka, nes ji vienintelė tokia Lietuvoje.Tai pasakojimas apie unikalią mokyklą ir apie didelę vieno žmogaus svajonę savo gimtinei padovanoti mokyklą. Kai Laurynas Radziukynas buvo mažas, į mokyklą ėjo nelabai turėdamas kuo apsiauti. Kaip susiklostė jo gyvenimo kelias, kad vėliau jis galėjo nusipirkti ne tik batus, bet ir per Atlantą perplukdyti ir pastatyti mokyklą.Ši laida yra mokymų ir mentorystės programos “LRT RADIJO AKADEMIJOS 2024-ieji” tęsinys.Autorius Giedrius BernatavičiusRedaktorė Vita LičytėMontažo režisierius Pijus JuškaArchyvinių laikraščių ištraukas įgarsino Adomas Šimkus ir Giedrė ČiužaitėNuotraukos autorius Giedrius Bernatavičius

Vilnietė Eleonora savo noru imasi asmeninių tvarumo iššūkių ir riboja vartojimo poreikius. Pavyzdžiui, mažina nereikalingų daiktų perteklių ir neperka naujų, taip pat stengiasi nepersivalgyti bei taupo elektrą. O dabar ji ryžtasi naujam iššūkiui – suvartoti kuo mažiau vandens.Užaugusi gamtos apsuptyje, Eleonora kovoja už darną su gamta ir aplinka vartotojiškame pasaulyje. Tačiau vienas po kito sekantys įvykiai skaudina Eleonorą ir ši suvokia, jog nepritampa savo mylimame mieste.Autorius Rytis SkamarakasLaidos redaktorė Vaida PilibaitytėNuotraukos iš Eleonoros asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako

Į istorikės Rasos Navickaitės rankas patekusi Janio Zalyčio knyga „Meilės vardu“ jai kelia dviprasmiškus jausmus. Kaip gimė ši knyga, bent dviem Lietuvos gyventojų kartoms atstojusi lytiškumo vadovėlį? Ir kas buvo žmogus, devintajame dešimtmetyje taip autoritetingai rašęs apie tai, kas seksualiniame gyvenime galima, o kas – ne?Rasa leidžiasi į kelionę, kurioje bando suprasti tų laikų kontekstą, kelia klausimus apie nuostatas, kurias diegė knyga, ir aiškinasi, kaip skiriasi šių dienų lytiškumo ugdymas.Autorės Rasa Navickaitė ir Inga Janiulytė-TemporinUž konsultacijas dėkojame Rūtai DambravaiteiVertimus skaito Edvinas Kučinskas ir Ignas GudelevičiusArchyviniai įrašai iš filmo „Intimitātē“, Latvijos radijo laidos „Nakts programma jaunatnei“ ir tinklalaidės „Nepatogūs pasakojimai“Peterio Zalyčio archyvo, Ingos Janiulytės-Temporin, Ryčio Skamarako dizainas nuotraukos

Antroje „Prakalbinus varpus“ dalyje tęsiama dviejų varpų istorija ir pasakojamos kitos varpų paslaptys.Antašavos varpas buvo paslėptas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vėliau jo atrasti nepavyko net patiems jį užkasusiems žmonėms. Nepaisydamas gandų ir miglotų paieškų Laurynas nenuleidžia rankų ir toliau tęsia varpo paieškas.Šioje laidoje paaiškės ir Lamokėlių koplyčios varpo likimas. Šv. Jurgio koplyčia jungia Lamokėlių ir Meilūnų kaimus. Vietos bendruomenė varpą slėpė ir sėkmingai išsaugojo per abu pasaulinius karus. Praėjus karams jį vėl pakabindavo skambėti. Tačiau varpui vėl iškyla pavojus. Kodėl jis buvo paslėptas ir trečią kartą?Kampanalogas ir dailės istorijas Gintautas Žalėnas atskleidžia, kiek gali būti vis dar neatrastų, per Antrąjį pasaulinį karą slėptų varpų. Taip pat pasakoja apie didžiausią savo paties atradimą.Laidos autorė Vita Ličytė

Laurynas Družas nuo mažumės šeimoje vis girdėdavo pasakojimą apie kadaise užkastą gimtosios Antašavos varpą. Ilgą laiką tai skambėjo tik kaip legenda, bet patikėjęs, kad ši istorija vis dėlto yra tikra, dar paauglystėje Laurynas nusiperka metalo ieškiklį ir pradeda paieškas.Tuo metu Lamokėlių koplyčios varpas per istoriją buvo slėptas net tris kartus.Ko baimindamiesi žmonės slėpė varpus ir kuo jie rizikavo? Į šiuos ir kitus klausimus atsako dailės istorikas ir kampanalogas Gintautas Žalėnas ir padeda žvilgtelėti į neaprėpiamus varpų paslapčių klodus.Tai pirmoji laidos „Prakalbinus varpus“ dalis.Autorė Vita Ličytė

Muziejų pareiga – ne tik saugoti daiktus iš praeities ir užtikrinti, kad seniai praėjusio laiko brangenybės būtų išsaugotos ateities kartoms. Muziejai saugo ir dabartį.Ištisi kolektyvai muziejininkų ir istorikų dėl to suka galvas. O tai užduotis ne iš lengvųjų, kai žinai, kad daikto vertę ar įvykio prasmę gali apibrėžti tik laikas.Muziejai šiandien ne tik saugo dabarties daiktus, bet ir plečia, o kartais perrašo istoriją, papildydami ją balsais tų, kuriems savo istorijos kurti anksčiau nebuvo galima.Autorė Rūta Dambravaitė.Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin.

Šiandien Kęstutis Krasauskas – žinomas skulptorius, ramiaivgyvenantis savo sodyboje Sereikonių kaime. Čia gimsta piešiniai ir skulptūros, čia jis su žmona Virginija užaugino šešis vaikus. Tačiau kadaise jo gyvenime buvo dveji metai, kuriuos jis apibūdina paprastai – „tokie, kokių nenorėtum nugyventi“.Vos pradėjęs dailės restauratoriaus karjerą, jo planus nutraukė šaukimas į sovietų armiją. „Ten supratau, kad jeigu esi inteligentas, jei bandai kalbėti argumentuotai – tai silpnumas“, – pasakoja jis.Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Kęstutis buvo vienas iš daugelio lietuvių, kurie masiškai traukėsi iš tarnybos okupacinėje armijoje.Tačiau tokie jaunuoliai buvo laikomi dezertyrais, todėl buvo gaudomi. Slapstytis teko ir Kęstučiui. Tačiau sovietų desantininkai jį susekė ir prievarta išvežė į Anadyrį, Čiukotką.Laidos autorė: Teresė BernatonytėRedaktoriai: Vita Ličytė, Tomas VaitelėNuotrauka iš Kęstučio Krasausko asmeninio archyvoDokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Lūžis prie Baltijos“.

Besikeičiantis kūnas ir noras jį geriau pažinti, meilė baletui ir karjeros trapumas – apie tai savo mintimis dalijasi dviejų skirtingų kartų baleto šokėjos. Ingrida baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklos aštuntą klasę 1981-aisiais. Ji jau yra baigusi baleto artistės karjerą, tačiau kaip pati sako, šokis jai iki šiol yra džiaugsmo, laisvės ir saviraiškos šaltinis. Elzė, Greta ir Paulina šiuo metu ten pat besimokančios dešimtokės baleto šokėjos.Laidoje klausytojai turi galimybę pažvelgti į gerai žinomos ir pašaliniams neprieinamos menų mokyklos gyvenimą, kur moksleiviams keliami aukščiausi reikalavimai ir kur dieną iš dienos dirba šalies talentai.Autorė Indrė KrivickaitėRedaktorė Vita LičytėNuotraukos autorius Artūras Morozovas

Kol’ Lietuvos kaimai tuštėja ir audėjų bendruomenė traukias, jaunoji karta skuba puoselėc šio amato tradicijas. Štai laidos herojai Tomas Antropikas ir Mindaugas Rasimavičius išmoko ausc ir dabar audzia pagal senuosius dzūkų raštus. O Inga Skripka kuria rūbus iš divonų (lovatiesių), tep inamžindama audėjų atminimų. Jie dalinas žiniu apė šių unikalų amatų, katru dešimtmecius vertės kaimo audėjos, kap ir Marytė Marcevičienė iš Musteikos.Atsigręždamas in savo šaknis, laidos autorius kviecia pasnerc in dzūkiškų aplinkų, kur divonas – ne cik gražais raštais išausta lovatiesė, bet ir žmoniško, šeimiško ryšio atspindzys.Aut. Rytis SkamarakasRed. Vita LičytėNuotrauka Ryčio Skamarako