Kalnų liga. Nelipti nebegaliu

„Ta mirties baimė tikrai yra didžiulė ir niekam nelinkėčiau jos patirti", - po nelaimės Kirgizijos kalnuose, praėjus aštuoneriems metams, pasakoja alpinistas Kęstutis Skrupskelis.Kalnai ne visada tokie romantiški, kaip dažnai juos įsivaizduojame. Baimė, nuovargis ir šaltis atskleidžia tikrąsias žmogaus spalvas – ten lieki be kaukių. O pavojus gyvybei gali slypėti menkiausioje klaidoje. „Ten reikia eiti su sąmoningumu, kalnai neatleidžia pervertinimo", - dalinasi žuvusio alpinisto Sauliaus Saikausko žmona Šarūnė.Ši dokumentika – tai pasakojimas apie meilę kalnams, juose slypinčius pavojus ir susitaikymą su įvykiais, kurių jau nebegalima pakeisti.Autorius – Domas ZenkevičiusRedaktorė – Rūta DambravaitėGarso režisierius – Justas Pilibaitis

Buča – miestas, kuris po masinių žudynių 2022 m. kovą tapo žiauraus Rusijos plataus masto karo Ukrainoje simboliu.Smarkiai nuniokotas, šiandien jis po truputį atsigauna – čia grįžta žmonės, kuriasi jaunos šeimos, atsiranda poreikis ne tik gyventi, bet ir mokytis, augti toliau.2026 m. vasarį lietuvių iniciatyva čia atidaryta Bučos miško klasė.Ji įsikūrusi miesto parke – medinės, tvarios konstrukcijos, apie 60 kv. metrų erdvė su amfiteatru, mokomuoju sodu ir šiltnamiu. Klase gali naudotis įvairios miesto mokyklos.Projektas prasidėjo kaip architektūrinė idėja, tačiau greitai išaugo į daug platesnį procesą – reikėjo ne tik projektuoti, bet ir ieškoti finansavimo, telkti savanorius, patiems vykti į karo paliestą miestą.Taip atsirado erdvė, skirta vaikams, mokytojams ir bendruomenei.Tai pasakojimas apie žmones, kurie nusprendė prisidėti – ir apie tai, kaip net karo akivaizdoje kuriama ateitis.Autorė – Teresė BernatonytėRedaktorė – Inga Janiulytė-TemporinGarso suvedimas – Pijus JuškaĮrašų Ukrainoje autorius – Mindaugas Lataitis

Kino Marytė į gyvenvietes atveždavo tikriausiai laukiamiausią savaitės pramogą – kiną. Po kaimus rodyti filmų ji važinėjo 10 metų. Tuomet daug kur dar nebuvo elektros, o sunkią kino techniką reikėjo vežti arklio traukiamu vežimu arba sunkvežimiu.Iš viso kino mechanike Marytė Virbickienė pradirbo 36 metus, o pirmoji jos darbo diena buvo prieš 70 metų – 1956 kovo 1 dieną. Tais laikais filmų rodymas labai skyrėsi nuo to, kaip tai daroma dabar.Norėdama įamžinti istoriją, kaip anksčiau buvo rodomi filmai, 2017 m. Marytė Raguvoje, šalia savo namų įkūrė Kino muziejų.Dabar Marytė kine apsilanko retai. Tačiau susitikusi su laidos autore Vita Ličyte ji leidžiasi į prisiminimų kupiną, spontanišką kelionę.Laidos autorė – Vita LičytėRedaktorė – Rūta DambravaitėGarso režisierius – Justas Pilibaitis

2026-ųjų pradžioje JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos apie siekius „perimti“ ar „įsigyti“ Grenlandiją vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre.Atokų, atšiauria, bet nuostabia gamta garsėjantį kraštą užplūdę žurnalistai sostinės Nūko gatvėse klausinėjo apie tai, ką jie darytų kilus karui. Mieste padaugėjo karių, verčiančių galvoti apie tai, kad kažkas vėl gviešiasi tavo namų.Nuo XVIII a. Grenlandiją aktyviai kolonizavo danai. Nuo 1953 m. sala tapo Danijos karalystės dalimi, o nuo 1979 m. vis plečia savo autonomiją. Pastarąjį dešimtmetį į viešumą iškylant vis naujiems faktams apie kolonizacijos paliktas žaizdas, inuitai grįžta prie savo šaknų, o danai yra priversti permąstyti savo ilgus metus puoselėtą „gerojo kolonisto“ naratyvą.Geopolitinių įvykių įkarštyje LRT žurnalistė Ieva Balsiūnaitė irgi keliauja į Šiaurę iš arčiau pažvelgti į tai, ką išgyvena vietos žmonės.Nepaisant to, kad kai kuriems šiemet ji – jau 25 žurnalistė, prašanti interviu, inuitai kantriai ir atvirai pasakoja, kas jiems visada buvo ir yra svarbu: bendrystė ir ryšys su jų žeme, į kurią kelis šimtmečius kėsinasi vis nauji atvykėliai.Autorė – Ieva BalsiūnaitėRedaktorė – Vaida PilibaitytėGarso režisierius – Justas Pilibaitis

2024 m. kovo 20 d. pasirodžiusi žinia, kad Lietuvoje gyvena laimingiausias jaunimas, ne vienam žmogui sukėlė nuostabą. Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės Mildos Pivoriūtės, išpūstas ir netikslus žiniasklaidos dėmesys Pasaulio laimės ataskaitai atskleidė problemą, „kaip skaičių magija paveikia žmones ir šiek tiek išjudina mums smegenis ir realios situacijos suvokimą“.Šiame pasakojime – dvi asmeninės istorijos, kuriose slypi tai, ko Pasaulio laimės indeksas neatskleidžia – kaip Rugilė ir Matas ieškojo laimės ir tapo patenkinti gyvenimu Lietuvoje. Rugilė paauglystėje nuolat kėlė egzistencinius klausimus ir neįsivaizdavo, ką nori veikti gyvenime. O Matas susidūrė su patyčiomis ir ilgai laukė, kol ieškodamas savęs atras saugią ir jį priimančią aplinką. Šiandien jie jaučiasi atradę savo kelią, finansinį saugumą ir džiuginančią veiklą.Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vita LičytėGarso režisierius – Justas Pilibaitis

Devyniasdešimtmetė Jadvyga Rimkienė gyvena vieninteliame gyvenamajame name pačiame Ventės rage. Jau trisdešimt metų ji kasdien rašo Ventės metraštį. Sąsiuviniuose Jadvyga fiksuoja oro sąlygas, pirmuosius paukščius, atvykėlius bei netikėtus svečius. Kaimui tuštėjant, jos užrašai tampa savotišku vietos archyvu. Į Ventę Jadvyga atsikėlė 1958-aisiais. Ji aprodo savo namus ir apie prabėgusį savo gyvenimą pasakoja ne tik laidos autorei Vidmantei, bet ir savo anūkei Neringai.Be kasdienių metraščių, Jadvyga saugo ir seną dainų sąsiuvinį – jaunystės užrašus, kuriems daugiau nei septyniasdešimt metų. Viename sąsiuvinyje – kasdien fiksuojamas Ventės gyvenimas, kitame – šešiolikmetės merginos ranka perrašytos dainos.Tai pasakojimas apie moterį, kuri gyvendama Ventės pakraštyje pasirinko tapti šios vietos kronininke.Autorė – Vidmantė DomarkaitėRedaktorė ir praktikos vadovė – Vita LičytėGarso režisierius – Justas PilibaitisŠi laida yra Vidmantės Domarkaitės VU Žurnalistikos instituto II kurso praktikos darbas

Prieš pusantrų metų Vilniuje pradėta dažniau valyti grafičius ir panaikintos 7 legalios grafičių sienos. Dauguma jų buvo požeminėse perėjose. Miesto savivaldybė sako, jog šios vietos skatino vandalizmą mieste.Tuo metu grafičių subkultūros ir gatvės meno atstovai tvirtina, kad be legalių vietų neįmanoma tobulėti. Jie pastebi, kad kai kuriuos griežta miesto politika paskatino maištauti – nepaisant to, jog gresia didelės baudos.Vienas jų – Julius, kuris savo veiklą vadina atsakingu grafičiu.Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida PilbaitytėGarso suvedimas – Pijus Juška

Laidoje skamba šešių skirtingų kartų moterų balsai. Pašnekovės dalijasi mintimis apie santykį su bėgančiu laiku ir jo paliktus ženklus kūne. Apie gyvenimo įprasminimą ir nuolatinę pažintį su savimi skirtingais gyvenimo tarpsniais.Aldona išėjusi į pensiją vėl galėjo grįžti prie veiklos, kurią labai mėgo nuo mokyklos laikų. Ji sako, kad sulaukus devyniasdešimties kiekviena diena tampa dovana.Lukrecija nuo vaikystės daug juda ir sportuoja. Ji savo pavyzdžiu įkvepia ne tik bendraamžius, bet ir jaunesnius už save.Renata sako, kad šiame gyvenimo etape jaučia save geriausiai bei išgyvena ramybės jausmą. Ne vieną dešimtmetį dirbusi mados pasaulyje, vedama prasmės jausmo ji pasuko į sodininkystę.Dorotė pasakoja, kaip ją pakeitė motinystė ir sako, kad auginant vaikus patiriami iššūkiai pirmiausia labiausiai augina tave patį.Jovilė studijuoja matematiką Kembridžo universitete. Studijos užsienyje žymi ne tik jos savarankiško gyvenimo pradžią, bet ir supurtė matematikos pagrindų suvokimą.Maja labai mėgsta piešti. Jai gyvenime svarbiausia, kad būtų sveiki tėvai.Laidos autorė – Vita LičytėLaidos redaktorė – Rūta DambravaitėGarso režisierius – Justas Pilibaitis

Matilda yra gydytoja klounė. Santaros klinikų Vaikų ligoninėje ji susitinka su vaikais, laukiančiais operacijų ir nenustumdama sunkių jausmų į šalį, padeda juos išbūti su juoku.„Tai žmogus, kurį sutikus kitas pradeda lengviau kvėpuoti, nes Matilda leidžia sau pasakyti ką galvoja, paliesti kur nori ir tada sušukti – atsiprašau! Klounai visada eina ties ribomis, nes jiems įdomu patirti pasaulį, o per savo naivumą jie jame gyvena kitaip – gali stipriau išreikšti emocijas“, - Matildą apibūdina ją įkūnijanti Eglė Stasiulytė.Klouno nosis vadinama mažiausia kauke pasaulyje, nes ji neslepia, o atveria tikrąsias žmogaus spalvas ir asmenybės dalis, kurios įprastomis sąlygomis būna prislopintos arba visiškai užspaustos. Raudona nosis leidžia gimti humorui, kuris padeda ne tik vaikams, bet ir pačiai Eglei.Autorė – Rūta DambravaitėGarso suvedimas – Pijus Juška

Sam nuo mažens svajojo būti mokslininku ir tyrinėti pasaulį. Dabar jis Vilniuje studijuoja ekologiją ir Punios šilo sengirėje mikologams padeda ieškoti reto nuodingo grybo – apskritasporio bobausio.Miške Sam dažniausiai jaučiasi saugiai ir gerai, kaip ir savo kūne, nors lietuvių kalboje vis dar nėra žodžių, kurie tiksliai apibūdintų šio žmogaus tapatybę.Autorė – Vaida PilibaitytėRedaktorė – Rūta DambravaitėGarso suvedimas – Pijus Juška