Ar laukiat laiškininko šiandien? Keliais ir laukais su Ženeta po Suvalkiją

Kai Domas patyrė pirmąjį psichozės epizodą, jis dar nesuprato, kas vyksta. Praeivių veidai gatvėje ėmė keisti pavidalus, kino kameros prožektorius vertė prisimerkti ir rodėsi, kad kažkas jį seka. Po konsultacijos su psichologu pasidarė aišku, kad tai psichozė ir ją reikia gydyti. O tai reiškė persikėlimą į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, dideles vaistų dozes, terapijos sesijas ir bandymą susitaikyti su nauja, dar nepažįstama realybe.„Iš tikrųjų, viskas atrodo lyg iš paukščio skrydžio. Prieš pradėdamas kurti šį pasakojimą tikėjausi, jog esu jau sveikas. Pasirodo tai buvo tik gyvenimo su psichoze kelio pradžia. Ką reiškia išgyventi psichozę? Vis klausiau savęs, ar jau pasveikau. O ar išvis įmanoma pasveikti nuo psichikos ligų?”, - dalinasi Domas. Šiame pasakojime jis bando suprasti, kas jam nutiko. Ir tuo pačiu padėti tai suprasti savo artimiausiems.Autorius DomasRedaktorė Rūta DambravaitėMuzikos autoriai Liudas Vervečka ir Martynas GailiusŠis kūrinys yra „LRT radijo akademijos 2024“ tęsinys.Jeigu beklausant jums kilo sunkių minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su kitais, pagalbą rasite čia: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

Ji nenorėjo likti stebėtoja, tad prasidėjus karui Diana Savita Wagner išvyko į Ukrainą padėti. Ji – sanitarė, fronte išgelbėjusi daug sužeistųjų, iki skeveldra atnešė mirtį jai pačiai. Kas pastūmėjo jauną, laimingai ištekėjusią vokietę vykti į svetimą karą? Ir kaip jai pavyko ištverti kasdienį siaubą apkasuose?Savita beveik dvejus metus rašė dienoraštį – tvyrant nuolatinei grėsmei, vykstant apšaudymams, bunkeriuose, apkasuose. „Laiškus iš fronto“ ji sudėjo į tinklaraštį, kuriame atvirai pasakojo apie savo emocijas, karo kasdienybę, ir kodėl vis tiek rizikavo gyvybe.„Kai pasibaigs karas, taikoje ir laisvėje atšvęsime dar 50 vestuvių metinių, – rašė ji savo vyrui Karlui. – Taigi, aš turiu likti gyva!“Autorius – Manfredas BonsonasGarso technikai: Thomas Widdigas, Caroline Thon ir Elisabeth KlingenbergRežisierius – Matthias KapohlisRedaktorė – Christiane HabermalzDokumentiką „Taigi, aš turiu likti gyva! Savitos Wagner dienoraštis iš Ukrainos fronto“ (vok. Also muss ich überleben! Savita Wagners ukrainisches Fronttagebuch) prodiusavo Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.Pirmą kartą transliuota 2025 01 21LRT RADIJUI adaptavo Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Vertė Kristina Sprindžiūnaitė, redagavo Darija Žuravliova.Įgarsino Giedrius Arbačiauskas, Simonas Dovidauskas, Rūta Gaškauskaitė, Gailutė Jankauskienė, Paulius Šironas, Kristina Švenčionytė, Odeta Vasiliauskaitė ir Aldona Vilutytė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.LRT RADIJO AKADEMIJA 2025Goethe’ės instituto Lietuvoje programa „Perspectives“Pristatyta EBU Garso pasakojimo festivalyje Vilniuje, 2025 m.

Laiškininkė Ženeta Bendoravičienė dirba Vilkaviškio pašte. Jos žinioje – 1064-ios kaimiškų vietovių pašto dėžutės. Žaneta pažįsta visus žmones, kuriems neša laiškus, mat vietos kurias ji lanko – jos gimtinė. Ji sako, kad „visokių žmonių yra – ir gerų, ir piktų. Daugiau gerų. Paskui tie pikti net atsileidžia, atsiprašo. Jie pyksta kai laišką atneši ne tokį – antstoliai, teismai. Aš jiems sakau – ne mes juos parašėm, mes juos tik išnešiojam“.Jau ne vienerius metus kasdien ji leidžiasi į kelionę tuo pačiu maršrutu ir neša žmonėms spaudą, laiškus, siuntinius, pensijas, išmokas ir įvairias būtiniausias prekes. Jei reikia, iki vienkiemio pas žmogų ji važiuoja ir laukais per aukštą žolę. Ženeta sako, kad niekas daug jos kelyje nesikeičia. Džiugina kai į tuščius namus atsikrausto naujos šeimos ir juos atgaivina, akį rėžia iškirstų miškų plotai, mainosi laukuose auginamos kultūros, o neprižiūrimas dvaras visai prie pat jos mokyklos kasdien vis labiau yra.Šiame pasakojime užfiksuotas Suvalkijos miestelių ir kaimų gyvenimas iš laiškininkės perspektyvos. Dauguma jos klientų – senjorai, dienas leidžiantys savo gimtose sodybose. Susitikimas su laiškininke dažnam praskaidrina nuotaiką, duoda progą pasikalbėti. O Ženeta mėgsta kalbėtis su vyresniais žmonėmis ir klausytis jų išminties.Autorė Rūta Dambravaitė, redaktorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukos autorė Rūta Dambravaitė

Šį pavasarį ūkininkas Nerijus Malinauskas grįždamas iš bebrų medžioklės nufilmavo mešką su lape. Po kelių dienų meška apsilankė jo žmonos Alesios Malinauskienės bityne ir išvartė avilius. Šeima gyvena Ignalinos rajone, netoli sienos su Baltarusija.Šiemet žmonės rytinėje Lietuvos pusėje ruduosius lokius fiksavo dažniau nei įprastai, tą rodo ir medžiotojų sukurtas interaktyvus žemėlapis. Ką mes žinome apie primirštą rūšį, kurį po daugiau kaip šimto metų sugrįžta į mūsų kraštovaizdį? Ir kokios gali būti sugrįžimo priežastys?Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida PilibaitytėLatvijos valstybinio miškų tyrimų instituto „Silava“ nuotraukoje – suaugusio rudojo lokio priekinės pėdos pėdsakas. Jo plotis –16 cm.

Alvydas Semaška savo tėtį prisimena su uniforma. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – partizanų vadas. Paskutinį kartą jie matėsi, kai Alvydui buvo penkeri. Vėliau tėvas buvo sušaudytas KGB rūsiuose. Alvydas su mama išvežti į Sibirą. Grįžęs jau pilnametis, išlipęs iš traukinio pirmiausia pabučiavo žemę.Aleksandro Pleskačiausko abiejų senelių šeimos ištremtos 1941-ųjų birželį. Seneliai – į lagerį, močiutės su vaikais – į Altajų. Aleksandras iki šiol saugo senelio laiškus močiutei. Juose – paprasti prašymai: svogūnų, česnakų, ir žinia, kad galvoja tik apie juos. Laiškų – tik keli. Abu seneliai sušaudyti, moterys su vaikais išvežtos prie Laptėvų jūros.Dar paauglė Danguolė, mėgstanti poeziją ir drauges, išvežama į Krasnojarsko lagerius. Ten dirba, gyvena, dainuoja. Ir vis rašo „savo brangiausiai mamutytei“, laukdama, kada galės grįžti.Šiame pasakojime – trys skirtingos istorijos. Bet jas jungia viena patirtis: tremtis, kuri palietė tūkstančius šeimų.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Rūta DambravaitėNuotraukos iš asmeninio Alvydo Semaškos archyvo

Vaikystėje Linas, Greta ir Emilija negalėjo ilgai išsėdėti vietoje, ne visada išklausydavo mokytojų ir dažnai plepėdavo, kai pasidarydavo nuobodu. O Rūta Viktorija nuolat stebėdavo aplinką ir, kai nejučia jos dėmesys nukrypdavo, užsisvajodavo. Nors jų patirtys su dėmesio (ne)sutelkimu skirtingos, juos vienija bendra gija – neurotipiniame pasaulyje jie jautėsi nesuprasti ir nuolat klausė savęs: kodėl aš toks esu ir kodėl negaliu padaryti to, ką sugeba kiti?Keturi šio pasakojimo herojai tik suaugę iš psichiatro išgirsta turintys ADHD – aktyvumo ir demėsio sutrikimą. Nors jo požymiai pasireiškė vaikystėje, Linas, Greta, Emilija ir Rūta Viktorija, laiku negavę reikiamos pagalbos, užaugo su mintimi, kad „kažkas su jais nėra gerai“ ir patyrė problemų mokykloje, buityje ir darbe, kas iššaukė nemažai emocinių sunkumų. O šiandien jų kelionė su dėmesio (ne)sutelkimu vis dar tęsiasi – tik kiek kitaip.Ką reiškia gyventi su nuolat išsiderinusiu dėmesiu ir kaip išmokti tai priimti ne kaip trūkumą, o savasties dalį?Autorius Rytis SkamarakasLaidos redaktorė Vita LičytėNuotraukos iš Lino, Gretos, Emilijos ir Rūtos Viktorijos asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako

Radijo dokumentikaIlgus metus Tiharo kalėjimas Indijoje buvo liūdnai pagarsėjęs dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir smurto. Dabar šis, vienas didžiausių kalėjimų pasaulyje, žinomas ir dėl kitų priežasčių. Čia prieš daugiau nei 30 metų buvo atidarytas pirmasis pasaulyje Vipasanos meditacijos centras, veikiantis kalėjimo viduje.Dokumentuoti tokiai vietai neįprastos praktikos į Tiharą atvyksta dvi jaunos režisierės – Eilona Ariel ir Ayelet Menahemi. Kodėl autorės atvyko filmuoti medituojančių kalinių? Kaip ši meditacijos praktika gali padėti kaliniams ir ne tik jiems? Kodėl Eilona vis dažniau aplanko Lietuvą?Autorė Vita LičytėRedaktoriai Inga Janiulytė-Temporin, Rytis SkamarakasVertimus garsino Jolanta Kryževičienė, Laima Slepkovaitė, Rytis SkamarakasLaidoje skamba ištraukos iš filmo „Sėdžiu, medituoju Vipasaną“ (org. „Doing time, doing Vipasana“), „Dhamma broliai“ (org. „The Dhamma Brothers“)Nuotrauka iš Eilonos Ariel asmeninio archyvo

Aktorė Vilma Raubaitė visai netyčia atranda faktą, kad jos senelis galimai bendradarbiavo su sovietinio režimo saugumu, vadinamuoju KGB.Kino režisierė Jūratė Samulionytė domisi savo tėvų sąsajomis su KGB ir seka Vilmos paieškas archyvuose bei leidžiasi į sovietinės realybės suvokimo kelionę, prasidėjusią susidūrus su tokia netikėta informacija.Kokius jausmus apie artimuosius ir save gali sukelti tokie atradimai?Ką reiškia sužinoti, kad tavo artimasis galimaiu buvo KGB agentas, kad galbūt buvo susijęs su slaptosiomis Sovietų Sąjungos tarnybomis ir teikė joms informaciją apie kaimynus, kolegas ar net giminaičius. Ar tai ką nors keičia šiandien?Istorikai sako, kad dar per anksti kalbėti šia tema, per daug gyvųjų. Politikai teigia, kad pavojinga ir nesaugu. Vyresnio amžiaus žmonės išgirdę susigūžia ir suka pokalbio temą kita linkme. KGB mūsų visuomenėje išlieka tabu.Autorė: Jūratė SamulionytėMentorė: Sigita VegytėGarso režisierius: Pijus JuškaViršelio nuotraukos autorė Vilma SamulionytėPasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė Žydronė Kolevinskienė yra šaulė. Ar stoti į Lietuvos šaulių sąjungą ji svarstė dešimtmetį, o galutinį sprendimą priėmė Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje 2022 metais. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje paskatino keletą tūkstančių Lietuvos gyventojų stoti į Šaulių sąjungą, kuriai dabar priklauso beveik 17 tūkstančių narių.Dėstydama studentams apie jaunus rašytojus, kurie prasidėjus sovietinei okupacijai pasitraukė į mišką ir prisijungė prie partizanų, Žydronė pamažu pradėjo jausti, kad jai nebepakanka būti vien humanitarinio fronto kare. Užgimė noras ne tik kalbėti, bet ir ką nors daryti. Tapus šaule, baimė dėl galimo karo niekur nedingo, tačiau ramybę duoda pasiruošimas ir žinios, kaip reikėtų elgtis ištikus nelaimei.Bazinis šaulio įgūdžių kursas truko septynis mėnesius, Žydronė intensyviai mokėsi ir treniravosi vakarais po darbo ir laisvadieniais. Ji, kaip ir kiekvienas į Šaulių sąjunga įstojęs žmogus, davė priesaiką ir įsipareigojo karo atveju likti Lietuvoje ir ginti šalį taip, kaip sugeba. Kodėl Žydronė prisijungė prie šaulių ir ką ji pasiryžusi paaukoti gindama šalies laisvę?Autorė Rūta Dambravaitė

Prieš Rusijos pradėtą plataus masto invaziją Timuras gyveno Kyjive ir kūrė eksperimentinę elektroninę muziką, prisistatydamas sceniniu slapyvardžiu John Object. Jis išmoko gyventi atviromis ausimis, nuolat ieškodamas įdomių garsų, kuriuos galėtų panaudoti muzikoje. Trečią invazijos dieną Timuras prisijungė prie Ukrainos kariuomenės.Tapęs kariu, jis irgi randa progų įsiklausyti į jį supančią aplinką: šautuvo šūvis jam skamba kaip staccato, oro pavojaus sirenos kaukia disonansu, pianinu kariuomenės poilsio salėje skambina muzikantas. Bet karas tęsiasi ir jo santykis su akustine aplinka pasikeis.Britų prodiuserė Cicely Fell pristato ukrainiečių muzikanto ir kario Timuro Džafarovo garso dienoraštį iš karo fronto.2025 m. britų transliuotojui BBC dokumentiką prodiusavo „Falling Tree Productions“.Garso įrašų ir muzikos autorius Timuras Džafarovas, žinomas sceniniu slapyvardžiu John Object.Iš anglų kalbos vertė Rūta Dambravaitė, redagavo Vaidotas Montrimas ir Vaida Pilibaitytė.Vertimą įgarsino Aurelijus Pocius ir Giedrius Arbačiauskas. Vertimo įrašo režisierė Sonata Jadevičienė.Lietuviškos adaptacijos autorė Rūta Dambravaitė.Pristatyta EBU Audio Storytelling Festival 2025, Vilniuje.