Būti istorijos mokytoju istorinių lūžų laikais

Onai – 27-eri, Angelei virš 80. Angelė augo sovietmečiu, Ona formavosi nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau abiems vaikystės namai tapo šokių aikštelėmis, įžiebusiomis visą gyvenimą lydintį norą išsišokti. Kaip pripažįsta Angelė: „Jau kai nešoksiu, tai nebegyvensiu“.Keičiantis santvarkoms ir gyvenimo aplinkybėms moterys šoka, kad priimtų naujus išbandymus ir augintų vidinės laisvės pojūtį. Šokis jas moko būti su kitais ir pritapti. Bet tuo pačiu kelia klausimus, kodėl taip sunku atsipalaiduoti viešumoje ir kokia moterimi norisi būti šokių aikštelėje: „ar man būt labai laimingai, kad aš galiu iš tiesų įeit į save, būt savo mintyse ir atsipalaiduot, ar man reikia susirūpinti, kodėl galbūt man kažkas nerodo dėmesio?“ – svarsto Ona.Autorė Jonė JuchnevičiūtėRedOaktorė Sigita VegytėGarso režisierius Pijus JuškaPasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Esti įsitikinimas, kad vyrams iš prigimties sunku suprasti ir reikšti savo jausmus ir kad tai geriau sekasi daryti moterims. Jei žvelgtume į savižudybių, alkoholio vartojimo statistiką - išties, vyrai yra pažeidžiamesni. Be to, jie rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos.Tačiau vis garsiau kalbama, kad, keičiantis laikams ir moterims įgaunant vis daugiau teisių, kartu kinta ir vyriškumo samprata - vyrai taip pat gali jausti, tiesiog visuomenės normos ilgai neleido jiems to daryti.Sociologas Artūras Tereškinas, tyrinėjęs tradicinį vyriškumo modelį, vartoja sąvoką „žaizdos vyriškumas“. Pasak jo, sovietmečiu įsigalėjo hegemoninis vyriškumo idealas - stiprus, finansiškai nepriklausomas, jausmus slopinantis vyras, galintis apginti savo šeimą ir valstybę. Tačiau po šiuo fasadu slypi daug nerimo, panikos ir nusivylimo, kurių vyrai negalėjo atskleisti.Laidoje skirtingų kartų vyrai atvirai permąsto, ką jiems reiškia būti vyrais šiandien. Kokią įtaką jų vyriškumo suvokimui turėjo tėvai ir aplinka? Kaip jie patys keičiasi šiandien?Autoriai Rytis Skamarakas ir Rūta DambravaitėRedaktorė Vita Ličytė

Per 50 gyvavimo metų Trakų fanfarinis orkestras subyrėjo ne kartą. Nepaisant iššūkių, kolektyvas išugdė ne vieną žymų šalies muzikantą ir muzikos pedagogą, o čia šalia vienas kito kartu groja tėvai, mamos, dukros ir sūnūs, čia kuriasi bendruomenė ir tradicijos.Buvęs dirigentas Arvydas Mišeikis 94-aisiais karjerą pradėjo su keturiais muzikantais, o su laiku orkestrą išaugino iki aukščiausios mėgėjų kategorijos. Batutą perdavęs kitam dirigentui, šiandien trimitu groja kartu su kitais šešiasdešimt narių.Rokas svajojo vieną dieną prisijungti prie orkestro, tačiau nesitikėjo tapti jo lyderiu ir dirigentu. Marija prisijungusi prie kolektyvo ne tik suprato, kaip veikia orkestras, bet ir sutiko Lauryną.Autorė – Indrė KrivickaitėRedaktorė – Vita LičytėGarso režisierė – Sonata Jadevičienė

Rimvydas ir Vilija - istorijos mokytojai. Ji dirba Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje, jis - Šiaulių Salduvės progimnazijoje su 5-8 klasių mokiniais. Ką reiškia būti mokytoju laikais, kai informacijos tiek daug, viskas taip greitai keičiasi, ir taip sunku susiorientuoti? Kokią žinutę jie nori perduoti savo mokiniams, kaip malšina nerimą ir kokius įgūdžius siekia išlavinti?Stiprūs sukrėtimai, privertę keisti fokusą, klausimai, kurie turi būti atsakyti, ir pasidalinimai, kuriuos pakanka išklausyti - visa tai šioje radijo dokumentikoje.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1605-ieji, Krokuva. Dievobaiminga didikė iš Habsburgų giminės ruošiama vestuvėms su jos mirusios sesers vyru. Dėl šių vestuvių jos tėvai bei jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovas Zigmantas Vaza susitarė kai mergaitei buvo 10 metų. Iki 17-kos ji auginta būsimam vyrui, kurio vardą tiksliai žinojo, jo atvaizdą matė portretuose.Po vestuvių ji bus karūnuota, tačiau slapčiausias jos troškimas – pagimdyti įpėdinį, likt gyvai ir išvysti savo sūnų valdovo soste. Ką reiškė būti moterimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais? Kas šiandien mums kelia nuostabą ir kas nesikeičia per amžius? Kodėl jos santuoka buvo išskirtinė? Kokį pėdsaką ji paliko Lietuvos istorijoje?Apie ją nerasime nei biografijos, nei filmo. Tačiau jos istorija atspindi ano meto moters didikės gyvenimo papročius ir paradoksus.Šios radijo dokumentikos herojė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Konstancija Habsburgaitė (1588-1631), kurios istoriją pasakoja muzikologė, senosios muzikos specialistė dr. Aleksandra Pister.Redaktorė – Rūta DambravaitėMontažo režisierius – Pijus JuškaIstorinių šaltinių ištraukas įgarsino Adomas Zubė, Audronė Šapogaitė ir Viktoras Paulavičius.Šis kūrinys yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Edgaras tris mėnesius kartu su kitais mokslininkais praleido Amazonės džiunglėse, Prancūzijos Gvianoje. Į drėgnuosius miškus šioje šalyje sunku patekti ne tik bet kokiam žmogui, bet ir mokslininkui.Mokslininkų komanda vykdė varlių tyrimus, kuriems vadovavo Vilniaus universitetas, o rėmė Lietuvos mokslų taryba. Varlės – sparčiausiai pasaulyje nykstantys stuburiniai gyvūnai, todėl mokslininkai bando iššiaiškinti ne tik, kas kelia pavojų varlėms, bet ir kiek jos geba prisitaikyti prie pokyčių. Kas kelia pavojų varlėms? Ar tikrai džiunglės gali būti pavojingos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio? Šie ir kiti atsakymai bei išskirtiniai drėgnųjų miškų garsai laukia kartu su Edgaru leidžiantis gilyn į Amazonės džiungles.Autoriai Vita Ličytė ir Edgaras Žigis

Karolina ir Eglė draugauja 13 metų, o susižadėjusios – jau 10 metų, tačiau jausdamosi nesaugiai, jos ilgai slėpė savo tapatybę ir santykius. O pradėjusios gyventi kartu, kaupti bendrą turtą ir statytis namą kaimiškoje vietovėje, pora susidūrė su teisiniais ir finansiniais iššūkiais. Iš esmės dėl to, kad valstybė jų nelaiko šeima, mat Lietuvoje tos pačios lyties partnerystė ilgai nebuvo įteisinta.Tačiau 2025 m. Karolinai ir Eglei ypatingi. Padavusios Lietuvą į teismą, kadangi valstybė negali įregistruoti jų partnerystės, šį rugpjūtį pora sulaukė istorinio sprendimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Karolina ir Eglė tapo pirmąja tos pačios lyties pora Lietuvoje, kuri buvo pripažinta šeima.Kaip atėjome iki galimybės registruoti partnerystę Lietuvoje?Aut. Rytis Skamarakas.

Liudas Augaitis savo gyvenimą mato kaip nuolatinį „dyvinimą“ – stebinimą ir stebėjimą. Žemaitijoje, šalia savo namų, jis augina žemaitukus, o vasaromis čia vyksta Raitųjų skautų stovyklos - organizacijos, kurią pats Liudas ir įkūrė. Gyvenimą ir švietimą jis mato kaip vieną visumą, kur žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, tradicijų ir kitų žmonių.O visuma, pasak Liudo, yra viskas – ir žąsiukas, ir politika, ir muzika, ir šokis ir žirgai ir mėšlo vežimas. Liudas sako, kad tik suvokdamas visumą žmogus gali išlikti stiprus ir laimingas. Ir pats jis viską daro dyvindamas – stebėdamas ir stebindamas.Autorė Teresė BernatonytėRedaktorė Vita Ličytė

Kai Domas patyrė pirmąjį psichozės epizodą, jis dar nesuprato, kas vyksta. Praeivių veidai gatvėje ėmė keisti pavidalus, kino kameros prožektorius vertė prisimerkti ir rodėsi, kad kažkas jį seka. Po konsultacijos su psichologu pasidarė aišku, kad tai psichozė ir ją reikia gydyti. O tai reiškė persikėlimą į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, dideles vaistų dozes, terapijos sesijas ir bandymą susitaikyti su nauja, dar nepažįstama realybe.„Iš tikrųjų, viskas atrodo lyg iš paukščio skrydžio. Prieš pradėdamas kurti šį pasakojimą tikėjausi, jog esu jau sveikas. Pasirodo tai buvo tik gyvenimo su psichoze kelio pradžia. Ką reiškia išgyventi psichozę? Vis klausiau savęs, ar jau pasveikau. O ar išvis įmanoma pasveikti nuo psichikos ligų?”, - dalinasi Domas. Šiame pasakojime jis bando suprasti, kas jam nutiko. Ir tuo pačiu padėti tai suprasti savo artimiausiems.Autorius DomasRedaktorė Rūta DambravaitėMuzikos autoriai Liudas Vervečka ir Martynas GailiusŠis kūrinys yra „LRT radijo akademijos 2024“ tęsinys.Jeigu beklausant jums kilo sunkių minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su kitais, pagalbą rasite čia: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

Ji nenorėjo likti stebėtoja, tad prasidėjus karui Diana Savita Wagner išvyko į Ukrainą padėti. Ji – sanitarė, fronte išgelbėjusi daug sužeistųjų, iki skeveldra atnešė mirtį jai pačiai. Kas pastūmėjo jauną, laimingai ištekėjusią vokietę vykti į svetimą karą? Ir kaip jai pavyko ištverti kasdienį siaubą apkasuose?Savita beveik dvejus metus rašė dienoraštį – tvyrant nuolatinei grėsmei, vykstant apšaudymams, bunkeriuose, apkasuose. „Laiškus iš fronto“ ji sudėjo į tinklaraštį, kuriame atvirai pasakojo apie savo emocijas, karo kasdienybę, ir kodėl vis tiek rizikavo gyvybe.„Kai pasibaigs karas, taikoje ir laisvėje atšvęsime dar 50 vestuvių metinių, – rašė ji savo vyrui Karlui. – Taigi, aš turiu likti gyva!“Autorius – Manfredas BonsonasGarso technikai: Thomas Widdigas, Caroline Thon ir Elisabeth KlingenbergRežisierius – Matthias KapohlisRedaktorė – Christiane HabermalzDokumentiką „Taigi, aš turiu likti gyva! Savitos Wagner dienoraštis iš Ukrainos fronto“ (vok. Also muss ich überleben! Savita Wagners ukrainisches Fronttagebuch) prodiusavo Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.Pirmą kartą transliuota 2025 01 21LRT RADIJUI adaptavo Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Vertė Kristina Sprindžiūnaitė, redagavo Darija Žuravliova.Įgarsino Giedrius Arbačiauskas, Simonas Dovidauskas, Rūta Gaškauskaitė, Gailutė Jankauskienė, Paulius Šironas, Kristina Švenčionytė, Odeta Vasiliauskaitė ir Aldona Vilutytė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.LRT RADIJO AKADEMIJA 2025Goethe’ės instituto Lietuvoje programa „Perspectives“Pristatyta EBU Garso pasakojimo festivalyje Vilniuje, 2025 m.