Senuosius receptus rinkti skubanti Laužikienė: žmonės miršta ir išsineša receptus amžiams

Legendinis posakis byloja – vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Nepaprastai stiprus augalų poveikis žinomas dar nuo Sokrato laikų, kai garsus filosofas buvo nužudytas dėmėtosios maudos gėrimu. Visą gyvenimą vaistinius augalus tyrinėjusi mokslininkė prof. Ona Ragažinskienė pabrėžia, kad be tinkamų žinių vartojami augalai gali būti žalingi ne tik asmens sveikatai, bet patekę į netinkamas rankas gali tapti net teroristine grėsme. Vis dėlto profesorė pripažįsta, jog Lietuvoje, turinčioje gilias vaistinių augalų tradicijas, semiantis išminties iš patikimų šaltinių, augalai užima aiškią vietą ne tik medicinoje, bet ir asmeninėje vaistinėlėje.Kaip šią išmintį atpažinti? Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto prof. habil. dr. Ona Ragažinskiene, ne vienos knygos autore, parašiusia daugiau nei šimtą mokslinių ir kelias dešimtis mokslo populiarinimo straipsnių.Ved. Ignas Klėjus.

„Grįždavau namo kaip iš ekspedicijų“, - sako senuosius lietuviškus receptus renkanti bei rekonstruojanti istorikė Anželika Laužikienė. Pasak jos, save per daug komunikuojame kaip bulvinę valstybę, nors pažvelgę į istorinę virtuvę galime suprasti, kad ji gerokai turtingesnė. Kodėl lietuviški patiekalai nėra tapę pasaulinėmis žvaigždėmis? Gal nepelnytai kažkas nugrimzdo į istorinę praeitį? Kaip saldumynais mėgaudavosi praeities lietuviai? Ir kodėl šiandien valgome tai, ką valgome?Pokalbis su istorike, gide, knygų apie gastronomiją autore Anželika Laužikiene.Ved. Ignas Klėjus.

Nors gamtininkas, botanikas ir vienas iš Sengirės fondo kūrėjų Mindaugas Lapelė jau daugiau nei 20 metų gyvena Merkinėje, jo gyvenimo vingiai įvairūs - nuo darbo ministerijoje iki nenoro tapti dar vienu perdegusiu biurokratu. Dabar 68-erių Mindaugas aktyviai stengiasi visuomenei priminti apie senųjų miškų svarbą mums patiems. Tačiau, jo įsitikinimu, galvodami apie mišką ir jo gyvenimą, dažnai darome klaidą - apie jį mąstome iš savo laiko perspektyvos. Pasak Mindaugo, tikrasis miško gyvenimas po 100 metų tik prasideda, kai į jį įžengia žmogus su pjūklais.Ved. Ignas Klėjus.

Prognozuojama, kad jau 2030-aisiais kas ketvirtas europietis gyvens vienas, o pasikalbėti apie savo depresiją su dirbtiniu intelektu daugeliui jau tampa realybe. Vokietijoje jau dešimtmetį gyvenanti ir dirbanti psichiatrė-psichoterapeutė dr. Rūta Karaliūnienė pastebi, kad DI vakarų pasaulyje kai kur jau tapęs psichoterapeutu. Tačiau kartu su skaitmeninėmis naujovėmis Rūtos patirtyse ir kolektyvinės traumos šešėliai: nuo Antrojo pasaulinio karo randų vokiečių pasąmonėje iki šiandienos pabėgėlių potrauminio streso. Ką apie mus pasako šios patirtys? Ir ką Vokietijos pavyzdys gali papasakoti Lietuvai?Ved. Ignas Klėjus.

Galbūt ateityje jums paskambins dirbtinis asistentas su klausimu – ar šiandien mankštinotės? O po mirties savo kūną galėsime užšaldyti, su idėja vėl kažkada prisikelti. Skamba kaip mokslinės fantastikos scenarijus, tačiau jau dabar dalis su mūsų sveikata ir kasdienybę susijusių technologijų tampa realybe. Pokalbis su litvake, sveikatos technologijų startuolių vystytoja Amit Goldman, dirbančia tarp Silicio slėnio ir Lietuvos.Ved. Ignas Klėjus.

„Tyrinėdami laidojimo papročius, kalbame ne apie mirusiųjų, o apie gyvųjų santykį su mirtimi“, – sako Klaipėdos universiteto archeologas Gediminas Petrauskas ne vienerius metus besidomintis pagoniškos Lietuvos mirties apeigomis. Kaip archeologai narplioja praeities mirties tradicijas? Kokį ryšį su mirtimi turėjo praeities žmonės Lietuvoje ir kodėl daugelis archeologų negali žiūrėti istorinių filmų?Ved. Ignas Klėjus.

Ką iš tiesų reiškia atitrūkimas nuo realybės? Kokius jausmus išgyvena žmonės, patyrę psichozę? Ir kaip visuomenėje formuojasi jų vaizdinys? Šiame epizode kalbamės apie vieną labiausiai stigmatizuojamų psichikos patirčių – psichozę. Kartu su psichologe-psichoterapeute dr. Ieva Povilaitiene, kuri kasdien dirba su žmonėmis po psichozės epizodų, ieškome atsakymų: kas vyksta žmogui, kai ryšys su realybe ima svyruoti.Ved. Ignas Klėjus

Nuovargis vis dažniau tampa sindromu, liūdesys – depresija, o skirtingumas – sutrikimu. Gydytojų kabinetai persikelia į socialinius tinklus, o žmonės, apsiginklavę žiniomis, vis dažniau patys sau užklijuoja medicinines etiketes. Kur yra riba tarp didesnės atidos savo sveikatai ir iškreipto savęs medikalizavimo?Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto antropologe dr. Daiva Bartušiene, įrašytas audiofestivalyje „Banguoja“ su gyva auditorija.Ved. Ignas Klėjus.

2050-ieji - toli ar arti? Tai metai, kai pirmieji tūkstantmečio kartos atstovai išeis į pensiją, o technologijų ir dirbtinio intelekto pažanga mūsų įprastą kasdienybę gali būti paveikusi neatpažįstamai. Kaip atrodys darbas, laisvalaikis ir senatvė po 25 metų?Ateities spėlionės ir prognozės kartus su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto prof. Antanu Kairiu.Ved. Ignas Klėjus.

Kodėl olandai aukščiausia tauta pasaulyje, o Afrikos pigmėjai žemiausi? Ar žmogaus kūnas vis dar keičiasi ir evoliucionuoja? Ką apie mūsų kūną atskleidžia vienas didžiausių Lietuvos naujagimių tyrimų?Pokalbis su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja, mokslininke, medicinos gydytoja dr. Rūta Morkūniene.Ved. Ignas Klėjus