Sugrįžimas į senąjį pasaulį: Rumšiškių žmonės

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai publikuojami sekmadieniais.*1 dalis. 1973 m. liepos 1 d.1973-iųjų vasara. Berbel susiruošia bėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos. Jos planas skamba tobulai: sutartoje vietoje Rytų Berlyno pakraštyje „Volkswagen“ autobusiuke laukia amerikiečių kariai. Jie paslėps ją tuščioje ginkluotės dėžėje ir perveš per Rytų ir Vakarų Berlyną skiriančios sienos perėjimo punktą „Checkpoint Charlie“.Bet įvykiai pasisuka netikėta linkme ir Berbel tenka keturias dienas bėgti nuo slaptosios policijos – Stasi. Ji dar nežino, kad tai bus sunkiausias išbandymas jos gyvenime.Ar jai pavyks likti nepastebėtai ir vėl bandyti pabėgti?*2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adomas Šimkus ir Odeta Vasiliauskaitė.Lietuviškai adaptavo Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

Po Pirmojo pasaulinio karo dėl intensyvios medžioklės buvo telikę vos keliolika stumbrų. Paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras buvo sumedžiotas Kaukaze 1927 m. Lietuvos giriose šis gyvūnas išnyko dar XVIII a. Bet iš zoologijos soduose likusių stumbrų jų populiacija buvo pamažu atkurta.Stumbrai į Lietuvą sugrįžo 1969 m., kai į naujai įsteigtą Pašilių stumbryną Panevėžio rajone šių žvėrių pora buvo atvežta iš Rusijos. Ilgainiui jie ėmė plisti visoje šalyje, bet didžioji dalis apsistojo Vidurio Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Kėdainių.Augantis stumbrų skaičius ėmė kelti savų iššūkių - jie pridaro nuostolių ūkininkams, o tankiai gyvenančiose bandose plinta ligos. Todėl jau dešimtmetį problemą spręsti bandoma skaidant bandas ir dalį gyvūnų perkeliant į kitas Lietuvos vietas. Ieškant ilgalaikių sprendimų, prieš dvejus metus Varėnos rajone įrengtas naujas stumbrynas, kur tikimasi suformuoti naujas bandas, kurios laisvai gyventų Dzūkijos miškuose.Kaip atsidūrėme padėtyje, kai sugrąžinę stumbrą į laisvę turime spręsti naujas problemas?Autorius Rytis SkamarakasRedaktorė Vaida PilibaitytėNuotrauka Mariaus Čepulio

2016-aisiais gimnazistas iš Visagino dalyvauja radijo laidoje. Paklaustas apie ateities planus, jis svarsto apie gyvenimą Vokietijoje ir pelningą profesiją. Jo vardas Maksas ir netrukus jo gyvenimas pasikeis: jis atsidurs ten, kur galės būti, kuo nori, sakyti tai, ką iš tiesų galvoja.Radijo laidoje taip pat dalyvauja Irina. Ji į klausimą apie svajones atsako, jog labiausiai norinti, kad Visagino miestas atgytų. Būtent Irina pakvies Maksą į vietą, kuri suformuos juos kaip asmenybes. Tai – neformali jaunimo erdvė „Točka“ (lietuviškai „Taškas“).2022 metais prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą privers du draugus dar kartą apsvarstyti savo tapatybę, vertybes ir pasirinkimus.Trumpesnė pasakojimo versija buvo sukurta mokymų ir mentorystės programos „LRT RADIJO AKADEMIJA 2024“ metu.Autorė – Irina JarecRedaktorė – Inga Janiulytė-TemporinTeksto įrašymas – Sonata JadevičienėUž leidimą naudoti garsus autorė dėkoja Ruslanui Nugumanovui ir Ignui iš IgnalinosRimanto Bikulčiaus nuotrauka

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Skandinavijos šalys ėmėsi remti šalį. Parama buvo siunčiama įvairiomis formomis, viena jų – žemės ūkio technika.Pirmieji ūkininkai Kretingos rajone, Asta ir Statys Šmaižiai, iš Švedijos gavo dvivagį plūgą. Už gautą darbo įrankį jie išsiuntė padėkos laiškus. Šitaip prasidėjo draugystė, trunkanti iki šiol.Ką tik iš komunizmo išsivadavusių šalių gyventojams daug ko trūko - nebuvo didelio maisto ir drabužių pasirinkimo. Todėl nuvažiavus į Skandinaviją buvo justi didelis kontrastas. Šalių vyriausybės skatino padėti mažiau pasiturinčioms šalims, o žmonės savo iniciatyva organizuodavo įvairius siuntinius į Lietuvą: atsiųsdavo drabužių, baldų, negendančių maisto produktų.Ši istorija apie tai, kaip siuntiniai iš Švedijos tapo didesnės istorijos pradžia, kaip tai palengvino gyvenimą ir prisidėjo prie to, kaip pasakojimo herojai gyvena ir mato pasaulį dabar.Autorė – Teresė BernatonytėRedaktorė – Vita LičytėNuotrauka: asmeninis Astos ir Stasio Šmaižių archyvas

Šepetos pelkė svarbi tuo, kad yra viena iš trijų dar iki Antrojo pasaulinio karo ištyrinėtų ir aprašytų pelkių. Mokslininkai skubėjo tai padaryti, nes buvo numatyta ją nusausinti ir paversti durpių telkiniu.Nors gamtininkai kvietė išsaugoti pelkę su retu augalu beržų keružiu, jų balsai nebuvo girdimi.Šiandien tai durpynas, kuriame durpių ištekliai eina į pabaigą. Jį valdanti įmonė yra pradėjusi vandens lygio atstatymo darbus. Nors valstybei yra įsipareigojusi tik patvenkti ir sudaryti sąlygas pelkinio režimo atsistatymui, įmonė taip pat planuoja atkurti pelkinę augaliją: kiminus, saulašares, beržus keružius ir visą augalijos kilimą. Nors tai turi savų rizikų.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vasarį žurnalistė Ieva Balsiūnaitė parengė radijo dokumentiką apie du jaunus Ukrainos karius, kurių kova dėl savo šalies prasidėjo, kai jie prisijungė prie Euromaidano protestų. Vienam jų, Kostiai, tuomet buvo tik 13-a.Liepos pabaigoje Ievą pasiekė žinia, kad Kostia žuvo. Jam buvo 23-eji.Kostia paliko atsisveikinimo laišką, kuriame detaliai aprašė, kaip turėtų atrodyti jo laidotuvės ir gedėjimas. Jis norėjo, kad jo laidotuvėse nebūtų juodų drabužių, ašarų ir įprastų tradicijų. Vietoje to – blizgučiai ant draugų skruostų, ukrainietiškos dainos ir juokas, prisimenant Kostios gyvenimą.„Iš manęs nebus jokių citatų ar pamokymų, nes aš esu niekas“ - rašė Kostia. „Bet būtų šaunu, jei įsitrauktumėte į Ukrainos atkūrimą, rengtumėte kultūrinius renginius, susiburtumėte, keliautumėte, išbandytumėte kažką naujo ir priimtumėte iššūkius.“Kostios pelenai, jo mamos pageidavimu, išbarstyti skirtingose pasaulio vietose. Dalelė jų atkeliavo ir į Lietuvą. Ieva organizuoja pelenų kelionę į Lietuvą, renka Kostios artimųjų ir draugų prisiminimus apie jį ir nutaria parengti platesnį pasakojimą.Autorė Ieva BalsiūnaitėRedaktorė Inga Janiulytė-TemporinBeno Gerdžiūno nuotrauka

Šios vasaros kelionėje į ilgai lauktą Taylor Swift koncertą Vienoje daug galvojau ne tik apie savo, bet apie mūsų visų santykį su kūnu apskritai.Stovėdamas „svifčių“ minioje bandžiau įsivaizduoti, ką jie mato, kai žiūri veidrodį. Iš pirmo žvilgsnio – tai pasaulinės žvaigždės gerbėjai, pasipuošę jos atributika ir savadarbėmis apyrankėmis. Bet kiek iš jų nerimauja dėl to, kaip atrodo? Gal kai kurie iš jų patiria patyčias?Priimti savo kūną, kai santykis su juo nuo mažens nėra sveikas, nelengva. Atsilaikyti prieš tobulo kūno vaizdinį, kurį mums bruka aplinka, žiniasklaida ar socialiniai tinklai, gali užtrukti ilgai.Ne vienas savo kūną jaukinasi, mokosi jį gerbti ir mylėti ilgai, bet ne visi tai pripažįsta arba išdrįsta apie tai kalbėti taip atvirai, kaip šio pasakojimo herojės Laura, Monika, Erika ir Ingrida.Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida Pilibaitytė

„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – sako visokių darbų išbandęs kelto „Vilkynė“ kapitonas Paulius Chadaravičius. Jo pažintis su darbu kelte prasidėjo dar paauglystėje. Dirbti kartu jį pasiimdavo jo tėvas Romanas Chadaravičius, kuris savo rankomis pastatė keltą. Vienintelis keltas per Nemumą 2000-aisiais išplaukė į pirmą reisą iš Vilkijos į Pavilkijį.

Lietuvos etnografijos muziejų sovietmečiu buvo leista kurti su sąlyga, jei jis atskleis, kaip vargingai anksčiau gyveno Lietuvos žmonės. Tuo metu šalia esančiame Rumšiškių miestelyje pradėti statyti blokiniai daugiabučiai turėjo simbolizuoti sovietinę pažangą. Tačiau muziejaus darbuotojai, atėję į darbą, ten jausdavosi visai kitaip:"Kai pareidavai iš muziejaus čia į Rumšiškes, tai nebuvo tos dvasios, kuri muziejuj. Tokia gera aura tarp tų senų pastatų, kad vaikštai ir paskui grįžti kaip į kitą pasaulį iš to gerojo pasaulio", - dalinasi ilgametė muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakienė.Šiais metais Lietuvos Etnografijos muziejus mini penkiasdešimt metų nuo pirmosios ekspozicijos atidarymo. Muziejaus darbuotojai keliavo po Lietuvą rinkdami eksponatus, perkėlinėdami senus namus į muziejaus teritoriją, užrašinėdami liaudies papročius ir tradicijas. Kai kurie čia užaugo, kiti praleido savo jaunystę. Vieni sutiko įžymių asmenybių, kiti net melžė karves muziejaus teritorijoje.Kiekvieno darbuotojo patirtis vis kitokia. Dokumentikoje - keletas jų pasakojimų, atskleidžiančių muziejaus gyvenimą iš arčiau.Autorė - Teresė Bernatonytė, redaktorė - Rūta Dambravaitė.

Iš ko vaikas augdamas supranta, kad keičiasi santvarka? Kokią įtaką gali padaryti pirmas sutiktas svetimšalis? Kaip supratimą apie tiesos svarbą virsmo kartai formavo Atgimimo laikotarpio žurnalistai?Minint Baltijos kelio sukaktį, artėjant Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, žurnalistė Vaida Pilibaitytė pasakoja savo asmeninę istoriją apie laisvę.Dokumentika pirmą kartą transliuota 2019-08-25.