Kaip „Eurovizija“ man padėjo priimti save ir pasijusti saugiai

„Eurovizijos“ dainų konkursas kasmet prie ekranų prikausto milijonus žmonių. Šiemet net aštuonių šalių atlikėjai Malmėje buvo atsiskleidę LGBT bendruomenės nariai. Tarp jų – pirmasis atvirai apie tai kalbantis Lietuvos atstovas Silvester Belt ir Malmėje triumfavusi Šveicarijos žvaigždė – vienai lyčiai savęs nepriskirianti asmenybė Nemo.Lietuvoje „Eurovizija“ – labai populiari. Bet mažai kas žino, kad per ilgus gyvavimo dešimtmečius ji ne tik suvienijo įvairių šalių muzikos gerbėjus, bet ir tapo LGBT užuovėja. Taip pat ir mūsų šalies queer bendruomenei, vis dar siekiančiai lygių teisių.Baigiantis birželiui – LGBT pasididžiavimo mėnesiui – du žmonės pasakoja, kaip šitas konkursas padėjo rasti bendraminčių ir priimti save.Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida PilibaitytėDokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisieriaus Rolando Masiulio filmo „Silvester Belt – kelias iki „Eurovizijos“ bei žurnalisto Ramūno Zilnio interviu su atlikėju.

Kviečiame prisiminti 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventės proga sukurtą dokumentinį pasakojimą apie du ištikimus jos gerbėjus.Vienas jų – pasvalietis Petras Simonaitis nepraleido nė vienos dainų šventės nuo 1946-ųjų, o Skaidrė Rimkevičienė daugiau kaip trisdešimt metų ją stebi prie televizoriaus ekrano Gargžduose.Autorė Vaida Pilibaitytė

Kad jos vyras žuvo kovodamas prie Bachmuto, Nina girdėjo mažiausiai penkis kartus. Tačiau kol niekas nerado jo kūno ir negali to patvirtinti, Nina tiki, kad jos vyras Vasilijus gyvas ir yra Rusijos nelaisvėje.Ukrainos skaičiavimais, beveik 37 tūkstančiai yra dingę be žinios, tarp jų kariai, civiliai, įskaitant vaikus. Tikrieji skaičiai, tikėtina, yra daug didesni – vykstant karui ir Rusijai okupavus dalį teritorijos, paprasčiausiai neįmanoma surinkti patikimos informacijos.Nina, Viktorija ir Larysa jau ilgiau nei metus nežino, kas nutiko jų artimiesiems. Kai institucijos nepajėgia išsiaiškinti, kas nutiko kiekvienam dingusiam, jos imasi savo vyrų ir brolio ieškoti pačios. Nežinomybė verčia tą daryti ir pas tuos, su kuo kariauja. – jos vyras Vasilijus gyvas.Autorės Sigita Vegytė ir Rūta Dambravaitė

92-iejų psichologijos profesorius ponas Wangas gimė rytinėje Kinijos dalyje, būdamas moksleiviu pabėgo nuo pilietinio karo į Taivaną, ir iki šiol ilgisi prarastos gimtinės. 24-erių aktyvistė Aurora laiko save taivaniete, organizuoja palaikymo Ukrainai mitingus ir kovoja už savo namų saugumą.Kodėl Taivanas, ta maža sala su lelijomis ir smilkalaiis kvepiančiomis šventyklomis, spalvinga sostine Taipėjumi, tapo tokia svarbi pasauliui? Ką galvoja paprasti salos gyventojai, tiesiog bandantys gyventi įprastus gyvenimus visoje šioje geopolitinėje įtampoje? Šis pasakojimas - bandymas tai suprasti.Autorė Ieva Balsiūnaitė

Nėra žinoma, kiek tiksliai žmonių šiuo metu gyvena dešimtmečio karo nustekentoje Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje. Tačiau atsidūrusiems joje laisvoji Ukraina sunkiai pasiekiama.Vienintelė galimybė – nedidelis vieškelis, vedantis per fronto linijoje esantį sienos kirtimo punktą Sumų srityje. Oficialiai šio punkto nepripažįsta nei Ukraina, nei Rusija. Tačiau jame abi šalys keičiasi belaisviais ir žuvusiųjų kūnais. Ir kiekvieną dieną dešimtys, o kartais ir šimtai ukrainiečių juo keliauja link laisvės, o neretai ir nežinomybės.Pasakojimas iš Ukrainos apie Sumų pasienio punktą ir čia sutiktus žmones, kurie pralaukę dvejus ar dešimtį metų ryžtasi bėgti iš okupacijos. Jie vieninteliai gali papasakoti ir kaip Rusija perdaro okupuotas Ukrainos teritorijas.Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė

Daug metų bandžiau išgelbėti mamą nuo jos pačios gyvenimo, kurio didelė dalis prabėgo rūpinantis beglobiais gyvūnais. Man atrodė, kad jeigu uždirbsiu daugiau pinigų, suremontuosiu butą, mama taps laimingesnė. Bet laikui bėgant supratau, kad tai tebuvo mano pačios noras. Ne jos.Kurdama pasakojimą profesinėms žurnalistikos studijoms, įrašinėjau mamos istorijas apie gyvūnus, profesiją, vaikystę ir keliones. Taip pati tarsi iš šalies pažvelgiau į ją, jos gyvenimą ir pasirinkimus.Nukreipdamas mikrofoną į žmogų, kad ir labai artimą, atsiduri atidesnio klausytojo vaidmenyje. Ir tai padeda išgirsti daugiau nei tada, kai kalbiesi visokių reikalų ir skubėjimo pilnoje kasdienybėje.Autorė – Ieva Gumuliauskaitė.Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Šiandien dauguma Lietuvos penktokų ir šeštokų kaip antrąją užsienio kalbą vis dar renkasi rusų kalbą. Kartais tai būna tėvų sprendimas, taip pat požiūris, kad rusų kalbos lengviau mokytis nei prancūzų ar vokiečių, bet kai kuriose mokyklose rusų kalba tėra vienintelis pasirinkimas.Iki plataus masto karo Ukrainoje rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą rinkosi trys iš keturių Lietuvos mokinių, o po metų – jau tik apie pusė.Lietuvoje taip pat veikia 26 mokyklos, kur pamokos vyksta daugiausia rusų kalba. Nuogąstaujama, kad tai apsunkina moksleivių integraciją. Be to, vis kyla kalbų apie jose galimai skleidžiamą Kremliaus propagandą. Todėl pasigirsta siūlymų šiose mokyklose daugiau dalykų dėstyti lietuviškai.Kaip keičiasi požiūris į rusų kalbą mūsų švietimo sistemoje ir visuomenėje, ir kokia jos ateitis tebesitęsiančio Rusijos karo Ukrainoje kontekste?Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida Pilibaitytė

Tautų katilu pramintas, turbūt vienas labiausiai apdainuotų, aprašytų ir filmuose pasirodančių miestų - Niujorkas. Rašytojas Thomas Wolfas rašė, jog „Niujorkui priklausai akimirksniu – tiek pat per penkias minutes, kiek ir per penkerius metus.”Meno ir architektūros istorikas Jonas Mačiuika Niujorkui priklauso jau beveik du dešimtmečius. Jam įdomiausia tyrinėti tai, kaip Niujorke egzistuoja skirtingų laikmečių architektūros sluoksniai, o gatvės atsiveria kaip miesto dienoraščiai, kuriuos galima išmokti skaityti.Niujorką sudaro penki pagrindiniai rajonai - Bronksas, Bruklinas, Kvinsas, Stateno sala ir labiausiai žinomas - Manhatanas. 1609 m. čia atplaukė anglų jūrininkas Henris Hudsonas ir atvėrė vartus naujakuriams iš Europos ir likusio pasaulio. Niujorkas traukė labiau, nei bet kuris kitas miestas ir buvo prieglobstis bėgantiems nuo karo ir skurdo. Miestas tapo naujojo pasaulio simboliu, žadančiu geresnį gyvenimą.Kviečiame persikelti per Atlantą ir išgirsti kaip Niujorkas tapo miestu, talpinančiu visa tai, kas geriausia, ir tai, kas blogiausia.Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė Rūta Dambravaitė

Milda pirmąkart pirtyje apsilankė 11-os, 20-ies pirmąkart patyrė svaigulį, kurį sukelia karščio ir šalčio kontrastas. O pirtyje ėmė lankytis dažniau ir daugiau apie ją sužinojo po to, kai pabuvo „Vabalynės“ dūminėje pirtyje. Sveikos gyvensenos sodybą įkūrė Ramunė ir Egidijus Žukauskai.Kas sudaro pirties palaimą? Kaip pirtyje mokomės įveikti baimes, pasirūpinti savimi ir kitu?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kai prieš dvejus metus Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Lietuvos gyventojai buvo paraginti pasirūpinti maisto, vandens ir vaistų atsargomis bent trims paroms. Ekspertai sako, kad pasiruošimas ekstremalioms situacijoms gali padėti nusiraminti. Visgi realybėje į tokias grėsmes kiekvienas reaguojame skirtingai.2022-ųjų vasara. Dokumentikos autorė Vaida Pilibaitytė tyrinėja sąrašą, kuriame – kasdieniai daiktai, kurie turėtų tilpti į vadinamąjį „išvykimo krepšį“. Čia – ir maisto konservai, vanduo, baterijos, nešiojamas FM radijas ir artimųjų nuotraukos. Besiruošiant užplūsta emocijos ir prisiminimai apie ir iš kartos į kartą perduodamas traumas.„Galite ją vadinti žygio kuprine ir tada bus ne taip baisu“, – pataria civilinės saugos specialistas Donatas Gurevičius. Jis jau dvejus metus keliauja po Lietuvą su tipinės išgyvenimo kuprinės pavyzdžiu ir kantriai pasakoja, kodėl svarbu ruoštis blogiausiam.Vilnietis Vytas savo išvykimo kuprinę susidėjo visai neseniai, bet dar iki 2022-ųjų Rusijos invazijos Ukrainoje yra su draugais išsibandęs savo įgūdžius, jei tektų būti išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. „Mes gyvename ne taikos sąlygomis, o tarp karų“, – niūrią realybę mūsų regione apibendrina jis. Dviejų vaikų mama Inesa iš Švenčionėlių būtinų daiktų sąrašą irgi moka mintinai. „Jis panašus į šaulio kuprinę“, – ji šaulė, kuri išgyvenimo įgūdžių moko kitus.Tuo metu kaime, visai šalia Baltarusijos sienos, Eglė aprodo nedidelį savo namo rūsį. Čia jos šeima svarsto įrengti ne tik gultus, bet ir ventiliaciją, kad prireikus, patalpą būtų galima naudoti kaip laikiną slėptuvę. O jos vyras Rokas ruošiasi į šaudyklą – nori išmokti valdyti ginklą.Kai pirminis šokas atslūgsta ir atsargų galiojimo laikas baigiasi, Vaida iš savo „karo pupelių“ išverda troškinį. Panašu, kad protas ir kūnas prie padidintos grėsmės ilgainiui prisitaiko, bet ruoštis karui dėl to netampa lengviau.Autorė Vaida Pilibaitytė