Beveik mama

Šiemet fotografijai sukanka 200 metų. Ta proga menininkė ir fotografė Dovilė Dagienė tyrinėja savo santykį su fotografija ir atmintimi.Vieną dieną sendaikčių turgaus šurmulyje, tarp senų nuotraukų ir pamirštų daiktų, jai netikėtai kilęs klausimas – kas gi buvo jos vaikystės dienas įamžinęs fotografas – tampa posūkiu, išvedančiu į naują savęs ir praeities atradimų kelią.Šis fotografas – Antanas Mindaugas Zinkevičius (1939-2026), Kauno fotografijos mėgėjų judėjimo dalyvis ir kino operatorius mėgėjas. Jo gausus archyvas ne tik sugrąžina autorę į vaikystę, bet ir priverčia susimąstyti, kiek mūsų gyvenimo istorijas saugo kitų žmonių sukurti atvaizdai.Autorė ir garso režisierė – Dovilė DagienėMentorė ir redaktorė – Vaida PilibaitytėGarso suvedimas – Justas Pilibaitis ir Pijus JuškaMuzika – Jonas DagysŠis pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2025 tęsinys.

„Kelias man yra gyvenimas, o ne kelionė, į kurią išsiruošiu“, – sako Gabrielė Zenkevičiūtė, jau penkerius metus didžiąją laiko dalį gyvenanti kelyje.2021-aisiais senu kemperiu išvažiavusi iš Lietuvos ji gyveno bendruomenėje Portugalijoje, tranzuodama burlaiviais perplaukė Atlantą, keliavo po Centrinę, Šiaurės ir Pietų Amerikas, autostopu – per Turkiją, Sakartvelą ir Armėniją, o Indijoje mokėsi budizmo ir jogos.Kelyje ji mokosi pasitikėti savo intuicija ir nepažįstamais žmonėmis, patiria svetimųjų svetingumą, bet atsiduria ir situacijose, kuriose tenka rūpintis savo saugumu. Nuolat sutinka žmones, su jais atsisveikina ir vis iš naujo ieško, ką jai reiškia namai.„Vienas labai svarbus dalykas, ko kelias išmoko, – kiek nedaug tau reikia“, – sako Gabrielė.Radijo dokumentikoje – penkeri gyvenimo kelyje metai, sutalpinti į kelias ryškiausias stoteles, ir bandymas suprasti, kas lieka, kai kelionė tampa nebe išvyka, o kasdienybe.Autorė ir garso režisierė – Teresė BernatonytėRedaktorė – Rūta DambravaitėGarso suvedimas – Justas Pilibaitis

Kas ir kodėl numetė pianiną nuo daugiaaukščio Frankfurte vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ar tai galėjo būti „Fluxus“ aktas?Apie šį įvykį iš užuominių išgirdęs laidos autorius Ignas Zalieckas leidžiasi į paieškas. Kada tai įvyko? Juk „Fluxus“ judėjimas tada dar nebuvo užgimęs. Kas ir kokiomis aplinkybėmis tai padarė? Ar tai galėjo būti pats Jurgis Mačiūnas, kuris laikomas „Fluxus“ pradininku? Juk jis irgi pasižymėjo destruktyviais meno aktais su pianinu. Kodėl daugelį „Fluxus“ atstovų taip traukė pianinas, kaip meno ir eksperimentų objektas?2026-ųjų lapkritį Jurgiui Mačiūnui sueitų 95-eri. Tuo metu Igno Zaliecko sudužusio pianino paieškos nuveda jį pas A. Warholo bendražygę bei „Fluxus“ meno žinovus.Autorius – Ignas ZalieckasRedaktorė – Vita LičytėGarso režisierius – Pijus JuškaVertimus įgarsino – Gabija Narušytė ir Adomas Šimkus.

Miglė – psichologė, pasakojanti savo nevaisingumo kelionę, bandant kartu su vyru susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu. Vienerius metus kurtas garsinis dienoraštis detaliai fiksuoja šeimos kasdienybę, medicinines procedūras ir jautriausius emocinius išgyvenimus, lydinčius kelyje bandant tapti mama.Garso kelionė kviečia kartu išgyventi netektį, gedėjimą, gyvenimo neapibrėžtumą, tikėjimą ir artimų bei artimais tampančių žmonių rūpestį. Tai, su kuo skirtingais gyvenimo etapais susiduria kiekvienas.Šis pasakojimas LRT RADIJO AKADEMIJOJE 2025 pelnė I-ąją premiją.Autorė – Miglė MotiejūnėRedaktorė – Rūta DambravaitėGarso režisierė – Sonata Jadevičienė

Gytis klausosi kamerinės muzikos, daug skaito ir mėgsta bendrauti. Jo juodą humorą ir gyvenimo filosofiją, matyt, iš dalies lemia 11-os metų darbo taksi vairuotoju patirtis.Svarbiausia Gyčiui savo darbą daryti kuo geriau. O tai reiškia ne tik saugiai iš ketvirto aukšto laiptais žemyn nuleisti žmogų vežimėlyje. Tai reiškia būti žmogumi: kartu pajuokauti, pasikeikti ir patylėti.Socialiniame taksi, kuriuo klientus dažnu atveju veža į gydymo įstaigas, praleidžiu dieną. Iš pradžių planuoju pasakoti apie žmonėms su judėjimo negalia nepritaikytą aplinką. Tačiau išgirstu kur kas daugiau.Autorė Inga Janiulytė-TemporinRedaktorė Rūta DambravaitėGarso režisierius Pijus JuškaPasakojime panaudota muzika, kurios klausėmės Gyčio automobilyje

„Kai šoku – aš gyvenu!“, – taip sako klaipėdietė Gina, kurį tik retais atvejais praleidžia šeštadienio diskoteką pas Janiną.„Kūnas džiaugiasi, jis jaunėja!“, – dalinasi Janinos diskoteką pamėgęs Rimantas, kuris dar prieš 20 metų nebūtų pagalvojęs apie šokį, o dabar šoką progą atradęs net darbe.Šeštadienio šokius Klaipėdoje jau 25-erius rengia Janina Monienė. Šokti ji kviečia, kaip pati sako, visus kam nuo 45-erių iki begalybės. Janina per šokius būna vakaro didžėja, ji parenka kūrinius, bei pati atlieka dainas gyvai.Į diskoteką ateinantys šokėjai laidoje papasakos, ką jiems suteikia šokis ir kaip vyresniame amžiuje jie susikuria gyvenimo džiaugsmą.Autorė – Vita LičytėGarso režisierius – Justas PilibaitisUž patarimus ir pagalbą padėka Ryčiui Skamarakui

„Baltijos jūra – aikštinga dama“, – sako Veronika Tamulionytė, vienintelė moteris povandeninė operatorė Baltijos šalyse.Į Baltijos gelmes ji leidosi nusprendusi kurti filmą apie jūros dugną ir jame išlikusius reliktinius miškus. Tačiau Baltija – sudėtinga ir nenuspėjama: čia per akimirką gali pasikeisti sąlygos, kilti bangos, sustiprėti srovės, o matomumas kartais toks prastas, kad per ištiestą ranką nebematai šalia esančio naro.Kurdama filmą Veronika susipažino su povandeniniu archeologu profesoriumi Vladu Žulkumi. Ilgainiui istorijos centru tapo ne tik jūros dugne slypintys atradimai, bet ir pats profesorius, visą gyvenimą paskyręs Baltijos tyrinėjimams.„Tapau tarsi jo akimis po vandeniu“, – sako Veronika. Dėl amžiaus profesorius pats nardyti jau nebegali, tad jo svajonę tyrinėti jūros dugną šiandien tęsia kiti.Ši dokumentika – apie Baltijos gelmes, norą pažinti nematomą jos pasaulį ir ryšį tarp dviejų žmonių, kuriuos sujungė jūra.Pasakojime panaudotos ištraukos iš Veronikos Tamulionytės dokumentinio filmo „Nuskendusi žemė“.Autorė – Teresė BernatonytėGarso suvedimas – Justas Pilibaitis

Šis pasakojimas – tarsi kvietimas pasinerti į kanklių pasaulį. Laidos autorius lankėsi kūrybinio kankliavimo stovykloje Siponyse (Birštono savivaldybėje), kur apie 40 kanklių entuziastų mokėsi Suvalkijos liaudies dainų, gilinosi į kanklių ratelių tradiciją ir ieškojo naujų tradicinio instrumento skambesių.Anksčiau etninių tradicijų puoselėtoja ir muzikantė Agota Zdanavičiūtė neįsivaizdavo, kad ateityje taps kanklininke. Nuo 2016-ųjų Agota rengia „kanklių ratus“, moko suaugusiuosius kankliuoti, o nuo 2019-ųjų skirtinguose Lietuvos regionuose organizuoja kūrybinio kankliavimo stovyklas.Maištinga ir eklektiška siela save nuo paauglystės laikanti, jau dešimtmetį Niujorke gyvenanti kompozitorė, kanklininkė ir vokalistė Simona Smirnova su kanklėmis kuria muziką, peržengiančią žanrų – nuo džiazo iki roko – ribas, ir siekia supažindinti JAV bei pasaulio muzikos industriją su šiuo lietuvišku instrumentu.Jaunoji kanklininkė ir kūrėja Vaiva Dunaitytė pripažįsta, kad kanklės persmelkia visas jos gyvenimo sritis. Susidomėjusi „elektrinių“ kanklių idėja, šiandien ji eksperimentuoja su elektroniniais ir perkusiniais skambesiais, kuriuos išgauna vien kanklėmis ir muzikos efektais.Kaip šiuolaikiškai tradicinis lietuvių liaudies instrumentas gyvuoja šiandien, Lietuvoje minint Kanklių metus?Autorius – Rytis SkamarakasLaidos redaktorė – Teresė BernatonytėGarso suvedimas – Justas Pilibaitis

Tai pasakojimas apie partizanų ryšininkę Rožę Jankevičiūtę-Žalnieriūnienę. Ji savo dukrai ir sūnui, o vėliau ir anūkams daug pasakojo istorijų iš partizanavimo ir lagerio laikų. Dažniausiai tai buvo nuotykius primenantys pasakojimai, o patirtus žiaurumus ji aplenkdavo.Rožė buvo generolo Jono Žemaičio-Vytauto būrio ryšininkė. Patyrusi kankinimus ir lagerio baisumus, ji niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva bus laisva.Migla savo mamą vadina didmotere. Rožės anūkėms, Kristinai ir Gailei, jų bobulė buvo stiprios, drąsios ir šviesios moters pavyzdys, kuri nepaisant visų sunkumų, vis tiek sugebėjo per gyvenimą eiti šviesiai, pakelta galva ir tikėti pasauliu.Autorė – Vita LičytėRedaktorė – Inga Janiulytė-TemporinGarso režisierius – Justas PilibaitisLaidoje skamba ištraukos iš knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ (aut. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė)Už pagalbą dėkojame Lietuvos Ypatingajam archyvui

Du muzikantai – Liepa Vozgirdaitė ir Kristupas Gikas – sugalvojo meninį eksperimentą ant ratų. Į nedidelį savo automobilį jie sumontavo plokštelių pjovimo mašiną ir mikrofoną – taip sukūrė atvirą įrašų studiją, į kurią gali užsukti kiekvienas norintis. Ką ten įrašyti ir palikti – visiška kiekvieno eksperimento dalyvio laisvė.Savo idėją, kuriai davė pavadinimą „Autolavkė. Toyotos istorijos“, kūrėjų pora pirmiausia išbandė nuvykę į menininkų rezidenciją Italijoje. Vėliau su ta pačia įrašų studija ant ratų jie aplankė Švenčionėlius.Vieni, įlipę į automobilį, dainuoja, kiti siunčia laišką sau į ateitį, skambina draugui ar skaito savo kūrybą. Daug jautrių atsivėrimų įrašę menininkai šiuos įrašus saugo ir kol kas neketina viešinti. Kūrėjams pats įrašymo procesas yra dovana ir stebuklas. Vis dėlto keletu šių įrašų, jų autoriams sutikus, menininkai dalijasi ir su šio pasakojimo klausytojais.Liepa ir Kristupas yra muzikantai, pasaulį pažįstantys per garsą. Jie groja ne tik muzikos instrumentais, bet ir patefonais bei viskuo, kas skleidžia garsą. Jų preparuotas automobilis veikia iš dalies kaip instrumentas, iš dalies kaip archyvas, iš dalies kaip susitikimų vieta.Autorė – Rūta DambravaitėRedaktorė – Inga Janiulytė-TemporinGarso režisierius – Pijus Juška