Psichologė, Šaukštas Proto

Kaip nutinka, kad viena taurė iš vakaro atpalaiduoja, o naktį tampa nerimastingos nemigos priežastimi? Alkoholis slopina centrinę nervų sistemą. Jei norisi konkrečiau - alkoholis sustiprina slopinančius GABA-A signalus ir slopina sužadinančius NMDA-glutamato signalus. Bendras rezultatas - sedacija, raumenų atpalaidavimas ir trumpalaikis nerimą slopinantis (angziolitinis) poveikis, tai yra patrauklusis “atpalaiduojantis” efektas.  Tačiau. Smegenys prisitaiko ir nuolat stengiasi išlaikyti balansą.

Suteikia sparnus, sakot? Taip, tame yra tiesos - bet yra ir “bet”. Pažiūrėkim, kaip  energetiniai gėrimai veikia mūsų kūną ir psichiką.  Energetiniai gėrimai - sudėtingos cheminės sudėties gaminiai, kurie visų pirma skirti sužadinti kognityvines funkcijas, fizinį budrumą ir atsparumą nuovargiui. Pagrindinė cheminė medžiaga juose yra kofeinas, dažnai derinamas su kitais stimuliantais, tokiais kaip taurinu, guarana, ženšeniu, vitaminu B, taip pat dideliais rafinuoto cukraus ar dirbtinių saldiklių kiekiais. Pagrindinis kofeino poveikis - veikti kaip adenozino antagonistas. Antagonistas yra medžiaga, veikianti priešingai, nei jos objektas. Adenozinas - nervų sistemą veikianti medžiaga, kurią mūsų organizmas gamina būdravimo metu; vakare susikaupus didesniam adenozino kiekiui, apima noras miegoti ir nervų sistema paruošiama ramybės metui.

Kai kažkas sako “esi tai, ką valgai”, ir juokiasi, aš galvoju - kur sau pirštu bedurtumėm, esame sudaryti iš ląstelių, kurioms reikalingos medžiagos ateina iš maisto. Todėl man vis neaišku, kodėl tai juokinga. Be to, maistas veikia ne tik tai, kaip statosi mūsų ląstelės, bet ir tai, kaip mąstome, jaučiamės ir elgiamės. Mokslo tyrimuose egzistuoja terminas “tradicinė vakarietiška mityba” - joje daug stipriai apdorotų sudėtinių dalių, rafinuoto cukraus, mažai ląstelienos. Daugybė tyrimų rezultatų rodo, kad toks maistas ne tik neigiamai veikia liemens apimtį ir širdies veiklą, bet trikdo alkio ir sotumo procesus, ir taip sudaro palankias sąlygas depresijai atsirasti ir stiprėti. Maisto gamintojams tokie produktai patogūs - juos galima pigiai parduoti, ilgai sandėliuoti, toli vežti, todėl jų pasiūla ir yra didelė. Mes renkamės dėl skonio (kurį galima kurti cheminėmis priemonėmis) ir dėl kainos (kuri tokiam maistui turi sąlygas būti žemesnė), ir pasekmes, deja,  matome gyventojų sveikatos tyrimuose.

“Gyvenk kaip galima švariau!”, dainuoja mažas balsas mano galvoje. Ar žinote, kaip ši miela daina gali tapti juodu košmaru?  Susirūpinimas ekologija ir planetos sveikata jokiu būdu nėra naujas reiškinys. Tai visuotinai pripažįstama ir palaikoma vertybinė kryptis. Mažai kam kyla abejonių, ar ekologija reikia rūpintis, ir ar tai turi prasmės.  Vertybėmis paremtas elgesys savo esme nesikeičia, keičiantis ar atsirandant naujoms vertybėms, kurios nebuvo visuomenės dėmesio centre prieš keliasdešimt metų - todėl yra ir ekologijos vertybėmis pagrįstas valgymo elgesys. Siekdami įgyvendinti ekologines vertybes,  žmonės renkasi augalinį, netoliese užaugintą maistą, tikrina maisto gamybos ir transportavimo sukuriamą  CO2 pėdsaką ir taip ne tik bejėgiškai stebi vykstančius pokyčius, bet ir kažką aktyviai šiuo klausimu daro, taip sau prisiimdami nors kokią atsakomybę už pokyčius teigiama linkme.

Kas nutinka, kai darbe patiriamas stresas pradeda tylomis veikti tai, kaip ir ką mes valgome?   Terminas “perdegimas” turbūt jau tapo kasdieniu. Tai nėra medicininė diagnozė, tarptautinis ligų klasifikatorius perdegimą įvardija kaip “profesinį reiškinį”. Jį sudaro emocinis išsekimas, cinizmas/depersonalizacija ir reikšmingai sumažėjęs asmeninis veiksmingumas. Mokslinį reiškinio modelį turime jau nuo 2007 metų: manoma, kad perdegimą lemia nuolatiniai aukšti reikalavimai (darbo krūvis, laiko spaudimas), kurie viršija turimas galimybes (savarankiškumą, pagalbą, laiką atsistatyti). Manoma, kad perdegimas veikia daug su sveikata susijusių elgesio formų, taip pat ir valgymo elgesį.

Prasidėjusių mokslo metų proga - studentiška tema. Nustokite studentams sakyti "geriau maitinkitės", nes tai nėra vien tik pasirinkimo ar valios klausimas. Studentiški metai yra ypatingai svarbus metas kalbant apie valgymo įpročių formavimąsi. Jauni žmonės šiame etape patiria reikšmingą pokytį savarankiškume, tuo pačiu turi prisitaikyti prie visai kitokio gyvenimo grafiko, dorotis su kitokiais mokymosi iššūkiais ir dar gyventi iš riboto biudžeto. Tai ne tik kitokia fizinė su maistu susijusi aplinka. Čia svarbius vaidmenis atlieka kaina, patogumas, pasiekiamumas, į studentus orientuota rinkodara, socialinės normos, su maisto tiekimu susijusi politika, gyvenimo sąlygos ir saugumas dėl maisto. Ne, su maistu niekada nebūna paprasta :) Tyrimai rodo, kad studentų maisto pasirinkimus labiausiai veikia skonis, pasiekiamumas ir kaina. Maisto kokybę labiausiai lemia studentų ekonominė padėtis ir gyvenimo sąlygos. Kuo prastesnį maistą studentai renkasi, tuo daugiau jame druskos, riebalų ir pridėtinio cukraus. Taip pat svarbu pažymėti, kad stipriai pagrįstų tyrimų rezultatų nėra pakankamai daug. 

Tai, kaip tėtis ar mama tiesia šaukštą savo kūdikėliui, paliks pėdsaką visam tolimesniam jų gyvenimui. Žinoma, tai toli gražu ne vienintelis ir ne stipriausias poveikis. Man ši tema visada buvo įrodymas, kad su maitinimu susijusių žinių ir aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra labai daug. Žmonių elgesys plačiąja prasme yra stipriai veikiamas jų asmenybės, bet taip pat patirties, aplinkos, momentinės būsenos ir daugybės kitų dalykų. Visa tai veikia ir tai, kaip tie žmonės, kurie yra tėvai, elgiasi su savo vaikais - ne tik bet kada, bet ir juos maitindami. Tačiau tai, kaip tėvai maitina savo vaikus, formuoja vaikų nuostatas į maistą ir valgymo įpročius, o tai veikia sveikatos būklę ir bendrą gyvenimo kokybę ir vaikystėje, ir vėlesniame gyvenime. Maitinimo stilius yra tėvams priskiriamas ir moksliškai tiriamas reiškinys - tai valgymo metu sudaroma emocinė aplinka ir veiksmų visuma, kurią tėvai naudoja maitindami savo vaikus. Maitinimo stiliai grupuojami pagal dvi pagrindines savybes: reiklumą (kontrolės lygį, ribas ir lūkesčius) ir jautrumą (šiltumą, derinimąsi prie vaiko poreikių ir jautrumą jo vidiniams alkio bei sotumo signalams). Pagal tai galima išskirti keturis skirtingus maitinimo stilius.

Ar jaučiate, kodėl “tu bent paragauk” yra labai bloga vaikų maitinimo strategija? Liūdniausia dalis yra ta, kad įvairaus maisto ragavimas iš tiesų yra vienas iš svarbių pilnavertės vaikų mitybos kūrimo įrankių - bet jautriems vaikams reikia gerokai atsargesnio metodo. Ką daryti, kad padėtume savo jautriems vaikams, o ne kurtumėm jiems baisius prisiminimus apie vėstančią pienišką sriubą?

Ar norite sužinoti kaip mūsų racionalus protas dalyvauja valgyme? Šiaip klausimas platus, šiam kartui  susitelkime į savo sprendimų priėmimo centrą, į vykdomąją funkciją.    Smegenų vykdomoji funkcija - tai grupė mąstymo procesų, kuriuos labiausiai valdo smegenų žievės kaktinė skiltis (“prefrontal cortex”), jos mums reikia tam, kad galėtume vertinti ir tikslingai veikti. Valgymo kontekste vykdomoji funkcija padeda stabdyti nepageidaujamą elgesį ir rinktis pageidaujamą, reaguojant į alkį, aplinkos informaciją ir emocines būsenas. Istoriškai tyrimai dažniausiai atliekami trijose srityse

Apie GLP-1 jau kalbame tikrai dažnai - bet ar žinome, kaip ši medžiaga veikia ne tik virškinimo sistemoje, bet ir smegenyse?   GLP-1 (į gliukagoną panašaus peptido-1, angl. “glucagone-like peptide-1”) yra žarnyne natūraliai gaminamas hormonas, kuris reguliuoja gliukozės pusiausvyrą ir energijos balansą. Visų pirma, GLP-1 padeda reguliuoti apetitą - hormonas veikia smegenų pogumburį ir kamieną (konkrečiau - lankinį branduolį (lot. nucleus arcuatus, ARC) ir vienišojo trakto branduolį (lot. nucleus tractus solitarius, NTS)). Šios sritys stimuliuoja sotumo jausmą sukuriančius neuronus ir slopina alkio jausmą sukuriančius neuronus, dėl to maistas ilgiau išlieka skrandyje. Be to, daug GLP-1 jautrių  neuronų (receptorių) yra išdėstyta viduriniosios žievės atlygio centruose (mezolimbiniame ir mezokortikaliniame takuose), kurių reakciją GLP-1 slopina. Valgant kaloringą maistą, smegenys išskiria mažiau dopamino iki jo suvalgymo (tai vadinamoji “norėjimo” reakcija) ir slopina troškimą valgyti ypač kaloringą intensyvaus skonio maistą.