Laikas kultūrai

Literatūriniai raštai yra pagrindinis ir patikimiausias šaltinis, jeigu norime ne tik paskaityti rašytojo grožinę kūrybą, bet ir daugiau sužinoti apie jo gyventą laiką, kultūros kontekstą. Kodėl leidžiame daugiatomius literatūrinius raštus ir kodėl jie nėra pakankamai vertinami visuomenėje? Kaip yra rengiami raštai ir kodėl šis darbas reikalauja didžiulių profesionalų pastangų ir laiko?Pokalbyje apie raštų reikšmę ir leidybą dalyvauja LLTI Tekstologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Žana Raškevičiūtė, VU istorikas dr. Norbertas Černiauskas ir LLTI leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.Ved. Jolanta Kryževičienė

37-eri metai. Būtent tiek Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, disidentas Balys Gajauskas kalėjo sovietų lageriuose ir tremties vietose. Praėjus šimtui metų nuo Balio Gajausko gimimo režisierius Donatas Jokūbaitis ir operatorius Pijus Bastys leidosi į istorinę kelionę politinio kalinio gyvenimo pėdsakais, bandydami suprati žmogų, niekada nepripažinusį sovietinės valdžios ir neprašiusį jos malonės.Apie naują dokumentinę apybraižą „Neprarastas laikas“, apie Balio Gajausko asmenybę, jo bendražygių ir artimųjų prisiminimus, apie vėl aktualia tampančia rezistencijos ir pasipriešinimo temą - pokalbis su filmo režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Donatu Jokūbaičiu.Ved. Jolanta Kryževičienė

Lietuvių literatūros vertėja į vokiečių kalbą Claudia Sinnig daugybę metų verčia žymiausius mūsų rašytojų kūrinius, yra apdovanota Šiaurės Reino-Vestfalijos meno fondo „Straeleno“ premija - didžiausiu Vokietijos įvertinimu. Pirmą kartą į Lietuvą ji atvyko 1989 metais. „Su kuo susidūriau Lietuvoje, man buvo stebuklas. Lyginant su rusais ir vokiečiais, lietuviai puikiai suprato, iš kur jie atsirado ir ko nori. Vokiečiai taip nemąstė",- prisimena Claudia Sinnig. Ilgus metus Vokietijos kultūrai vadovavo kairiosios partijos, jų mąstymas buvo panašus į rusų. Ir tik prasidėjus karui Ukrainoje požiūriai ėmė keistis. 2024 metais Claudios Sinnig išverstas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris" skaitytojams liudijo, ką rusai gali padaryti okupuotose šalyse.Pokalbis su vertėja Claudia Sinnig apie Lietuvą, literatūrą ir artėjantį kultūros sezoną Vokietijoje.Ved. Jolanta KryževičienėBozicos Babic / Kunststiftung NRW nuotr.

„Architektas turi suprasti, kaip gyvena žmonės, kaip jie jaučia erdvę, kaip skraido paukščiai ir laksto vaikai“,- sako architektas, urbanistas Romas Gailius, keturis dešimtmečius kuriantis ir analizuojantis Klaipėdos architektūrą. Koks yra miestas šiandien ir kokia bus Klaipėda po kelių dešimtmečių? Kodėl miestas niekaip nesugeba atverti marių gyventojams, o urbanistai atsitrenkia į nepajudinamą uosto sieną? Kodėl netvarkomi istoriniai pastatai ir kaip į uostamiestį ateina naujoji architektūra? Apie visa tai - pokalbis su architektu Romu Gailiumi susėdus ant Dangės krantinės.Ved. Jolanta Kryževičienė

Kas yra institucija? Kur yra institucinio rūpesčio ir žmogaus individualumo ribos? Žmogus institucinėje sistemoje yra tik kodas, tai kam rūpi jo vertybės, norai ar galimybės? Šiuos klausimus naujoje parodoje „Kodas: aš esu“ kelia menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Gležni našlaičių žiedlapiai ir lipnia juosta tarsi surakinta akinančiai mėlyna drobė taip pat yra kodai. „Mums rūpėjo, ką daro institucija su žmogumi ir kokios trauminės patirtys lieka“,- sako menininkai ir parodo savo rankas, ant kurių - penkių taškų tatuiruotė. Ką ji reiškia, kas užkoduota parodoje - pokalbyje su Algirdu ir Remigijumi Gataveckais.Ved. Jolanta Kryževičienė

Pasitikdama Prezidento Valdo Adamkaus 100- metį, leidykla Tyto alba išleido dvi knygas, kurios susipina į vieną – vienos šeimos, vienos tautos ir mūsų valstybės istoriją. Tai fotobiografija „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“, kurios sudarytoja Raminta Jonykaitė ir „Gyvenimas po meilės ženklu“ - rašytojo, buvusio Prezidento referento Arno Ališausko pokalbiai su Alma Adamkiene.„Kartu pasirodančios šios dvi knygos atspindi poros gyvenimą. Kai galvojam apie Adamkus, galvojam apie juos abu“,- sako Raminta Jonykaitė. Daugybę beveik nežinomų faktų papasakoja Alma Adamkienė, kuri, pasirodo, buvo puiki vadybininkė ir mėgo vandens parašiutizmą. „Tai knyga apie tą patį gyvenimą, tą patį darbą, Apie meilę“,- sako Arnas Ališauskas.Ved. Jolanta KryževičienėNuotrauka Almos ir Valdo Adamkų asmeninio archyvo

Skulptorė Dalia Matulaitė visą savo gyvenimą kūrė svarbius savo genties, savo šalies istorijos atminimo ženklus. Tikslus ir drąsus kalto kirtis akmenyje iš užmaršties iškėlė didžiųjų valstybės vyrų ir moterų, mitų ir pasakų herojus. „Stumbras“ Kauno Ąžuolyne, „Aušra“ Šiauliuose, „Šventvakarių Ėvė“ Priekulėje, trys skulptūros Klaipėdos Mažvydo parke ir „Neringa“ mieste, Rūdininkų skvere Vilniuje ant skrynios sėdi „Seserys“, vadinusios save rašytojos Lazdynų pelėdos vardu.„Nedaug turime menininkų, kurie būtų taip pilietiškai ir valstybiškai angažuoti. Galingi jos darbai liudijo tikros didmoterės užmojus,“ - sako menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.Paskutinioji ciklo „Mohikanai“ laida, skirta skulptorei Daliai Matulaitei.Ved. Jolanta KryževičienėGalerijos Kunstkamera nuotr.

"Kai kuriuos savo atspaudus esu dovanojęs, Bet kai kurių negaliu dovanot, ypač intymiųjų, nes „Tolių vaizdai“ yra kaip mano malda. Žolynų ciklą siūlė pirkti Pietų Korėjos muziejaus direktorė. Sakau, negaliu parduoti, nes liksiu labai neturtingas. Noriu, kad svarbiausi darbai liktų Lietuvoje“,- sako vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklą formavusios kartos menininkų, fotografas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Kunčius.Senajame šeimos bute, kuriame dabar fotografas gyvena vienas, gausybė albumų, fotoaparatų, autorinių nuotraukų atspaudų. Gal atsitiktinai Algimantas Kunčius atsiverčia albumą „Susitikimai praeitame šimtmetyje“ ir pradeda pasakoti daugybę istorijų apie susitikimus, žmones, apie mūsų laiką.Laidos autorė Jolanta KryževičienėAlgimanto Kunčiaus autoportretas su pirmuoju fotoaparatu Leica

Praėjo 150 metų nuo vieno žymiausių menininkų - dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gimimo. Dažniausiai jį prisimename kaip romantiškų Lietuvos peizažų kūrėją. Kodėl atrodytų tokie paprasti, realistiniai, tradiciniai vaizdai ligi šiol jaudina žiūrovus, o kolekcininkai už įspūdingas sumas perka jo paveikslus? Kokiomis klišėmis apaugusi ši asmenybė, įspūdingai prisidėjusi prie nepriklausomos valstybės kūrimo? Kaip elitinei Žmuidzinavičių šeimai pavyko išvengti sovietmečio represijų?„Kai ateiname į erdvę, kurioje mus pasitinka dailininko Žmuidzinavičiaus peizažai, mes atpažįstame vaizdus. Tai kiekvieno lietuvio DNR - mes esame gamtos žmonės“,- sako Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorė, menotyrininkė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.„Didžiųjų tapybos autoritetų aplinkoje Žmuidzinavičius nebuvo laikomas stipriu menininku, nebuvo priimtas. Bet buvo absoliučiai priimtas publikos ir turėjo didžiulį pasisekimą“,- sako dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė.Laidos autorė Jolanta Kryževičienė.Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus archyvo nuotrauka.

„Visą gyvenimą galvojau apie Kauną. Kas yra miestas? Na, ne vien daugiabučiai, ne vien maximos. Tai ir žiemos uostas, kranai, pauzės, skverai, pakrančių alėjos. Miestas yra visa ko įvairovė, civilizacijos viršūnė. Bet svarbiausia - Kaune nėra miesto vizijos“, - sakė Jurgis Rimvydas Palys, architektas, urbanistas, pedagogas, aistringas akvaurbanistas ir vizionierius, machinų kolekcininkas ir Kaunui atsidavęs patriotas.Kokios buvo svarbiausios Jurgio Rimvydo Palio idėjos, kodėl jo projektai ir vizijos nebuvo priimtos Kauno, kodėl jis pats buvo išstumtas iš aktyvaus miesto kūrimo procesų pasakoja architektas Audrys Karalius ir architektūrologas Almantas Bružas.Ved. Jolanta Kryževičienė