Be kaukių

Noras bėgti nuo skausmo, net susidūrimo su savimi iššaukia visas didžiausias problemas, kurias mes turim šiandien pasaulyje“, – kalba performanso menininkė, menų daktarė Monika Dirsytė. Pokalbis „Be kaukių“ apie performanso meną, baimes, dialogą su visuomene ir prasmės paieškas.Ved. Gerūta Griniūtė

„Aš nesuprantu, kaip taip galima ignoruoti intelektualiąją, kultūringąją Lietuvos pusę“, – apie šių dienų politiką kalba skulptorius Vytautas Viržbickas. Kūrinys, kurį pats apibūdina kaip nudirtą angelo sparną, jam šiemet pelnė geriausios skulptūros apdovanojimą „ArtVilnius“ mugėje. Apie tamsą kūryboje ir pasaulyje, vienatvę ir atsitraukimą nuo Vilniaus burbulo, bandymą suprasti chaosą keliančius žmones – „Be kaukių“ pokalbis.Ved. Indrė Kaminckaitė

„Turėkime tokią ambiciją“, – paklausta, ar pirmąjį „Oskarą“ Lietuvai galėtų atnešti animacija, sako prodiuserė Agnė Adomėnė. Anot jos, Holivudo studijos neprisiima kūrybinių rizikų, todėl jų kuriama animacija – šabloniška, o mūsų regionas siūlo šviežią požiūrį. Apie pasaulio susidomėjimą Baltijos šalių animacija, jos išskirtinumą ir iššūkius kviečiant auditoriją į neholivudinės animacijos kino seansus – „Be kaukių“ susitikimas.Ved. Indrė Kaminckaitė

„Fotografijų archyvas yra mano viso gyvenimo turtas. Dvasine prasme“,– sako vienas garsiausių Lietuvos fotografų, VDU profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Požerskis. Šiemet 75-erių metų jubiliejų šventęs menininkas pirmąjį foto aparatą gavo būdamas 13 metų. Nuotraukų ciklai „Neramūs keliautojai“, „Vaikų ligoninėje“, „Atminties sodai“, „Paskutinieji namai“, „Lietuvos nepriklausomybės kelias“, „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, „Degantis žmogus“. „Baltijos kelias“ tapo Lietuvos fotografijos aukso fondu. Daugiau kaip 20 metų buvo kuriamas unikalus ciklas „Atlaidai“, kuris ir pačiam menininkui yra pats brangiausias. „Žmonės į mane nekreipė dėmesio, nes žinojo, kad nesu iš saugumo“, – prisimena fotografas.Apie legendinių ciklų gimimą ir pabaigą, humanistinę fotografiją ir tikėjimą žmogaus gerumu, apie analoginės fotografijos ateitį skaitmeninėje eroje – pokalbis su Romualdu Požerskiu.

Kodėl akordeonisto Jono Vozbuto svajonė buvo mokytis Paryžiuje? Kaip jis mokėsi prancūzų kalbos? Kas Prancūzijoje sužavėjo labiausiai ir kodėl muzikantui šiandien taip svarbu koncertuoti grįžti į Lietuvą? Pokalbis „Be kaukių“ su akordeonistu J. Vozbutu.Ved. Gerūta Griniūtė

„Mano tremtinei mamai visada svarbiausia buvo grįžti namo. Aš visuomet taip pat jaučiau pareigą atvežti čia naujas patirtis – jaučiausi skolinga“, – apie tai, kodėl net darant labai sėkmingą tarptautinę karjerą jai buvo taip svarbu grįžti ir kurti Lietuvoje pasakoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Paskutinį kartą į Lietuvą ji grįžo ypatinga proga: čia vyko „Bohemiečių“ 20-mečiui skirti renginiai. Ši iniciatyva, vėliau virtusi Vilniaus miesto opera, negrįžtamai pakeitė Lietuvos operos scenos veidą, o šiandien dalis pirmųjų „bohemiečių“ – ryškiausios pasaulio operos scenos žvaigždės.Pokalbis „Be kaukių“ – apie lemtingus 2006-uosius, mamą, davusią svarbiausias gyvenimo pamokas, darbą su Adrienu Brody ir Alu Pacino, Holivudą, stebinantį ne spindesiu, bet žmonių talentu ir darbo etika, ir tai, kodėl vengia sustoti, ir iš šono pažvelgti į įspūdingą karjerą, kurią pavyko susikurti.Ved. Rasa Murauskaitė-Juškienė

„Daug kartų bandžiau bėgti nuo scenos, bet ji vis mane pasivydavo“, – pasakoja smuikininkė Lora Kmieliauskaitė. Lora – viena kūrybiškiausių menininkių Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje, nuolatos užsiimanti kūryba, kurioje svarbus bendradarbiavimas su kitu. Kūrybinės idėjos ją buvo nuvedusios tiek už Atlanto, į Niujorką, tiek už poliarinio rato, bet ypatingą žymę jai paliko kūrybinės viešnagės Ukrainoje, o taip pat – mažesniuose Lietuvos miesteliuose.Apie judviejų su broliu Arnu ansamblio „Twenty Fingers Duo“ švenčiamą dešimtmetį, lietuvių menininkų reputaciją tarptautinėje scenoje, žmogaus iš mažo miestelio tapatybę, Niujorką kaip naują horizontą, kuriame buvo mama, ir vijoklius, kuriais mielai viską apsodintų – pokalbis laidoje „Be kaukių“.Ved. Rasa Murauskaitė-Juškienė

„Noriu parodyti žmonėms miškus taip, kaip aš juos matau“, – sako kino kūrėjas, gamtininkas Mindaugas Survila. Jo „Sengirė“ tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Lietuvos istorijoje, o šiuo metu režisierius kuria filmą apie Kuršių neriją bei viliasi, kad jis bus žymiai geresnis už „Sengirę“. Laidoje „Be kaukių“ M. Survila pasakoja apie mišką lietuvio gene, siekį mažais žingsniais kurti visuomenę bei jam priimtinas aktyvizmo formas.Ved. Indrė Kaminckaitė

„Muzika yra visur: kirpyklose, automobiliuose, prekybos centruose – kaip fonas, kaip muzikėlė, ir tai nesąmoningai kuria tam tikrą vertybinį pasirinkimą, muziką paženklina kaip tam tikrą pramogėlę“, – apie muzikos nuvertinimą šiandien kalba dainų autorius, radijo laidų kūrėjas ir vedėjas Domantas Razauskas, šiemet apdovanotas Romo Sakadolskio žurnalistikos premija už išskirtinę pramogos žurnalistiką. Kiek Domanto gyvenimo kelio pasirinkimui įtakos turėjo muzikali šeima? Kaip jis vertina radiją? Kokių muzikinių kelionių gausu jo žemėlapiuose? Atsakymai – pokalbyje „Be kaukių“.Ved. Gerūta Griniūtė.

Legendinis teatro aktorius Vladas Bagdonas neatsiejamai susijęs su Jaunimo teatro istorija, su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus statytais spektakliais, jo kūrybinė biografija aprėpia daugiau kaip 5 dešimtmečius scenoje ir ekrane. ugdė jaunuosius aktorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Teatro žiūrovai iki šiol prisimena įspūdingus aktoriaus vaidmenis: Niko Pirosmanašvili, Serebriakovą spektaklyje „Dėdė Vania“, Otelą, Faustą. Ar šiandien Vladas Bagdonas dar prisimena savo pirmąjį vaidmenį? Kas siejo su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, kuris spektaklį statydavo ištisus metus? Kodėl aktorius staiga pasakė, kad pavargo nuo teatro ir išėjo į ... muzikinę sceną? Apie teatrą, netikėtus ritualus ir muzikos uostą – pokalbis su aktoriumi Vladu Bagdonu.Ved. Jolanta Kryževičienė