Vienkartinė planeta

Prezidento Valdo Adamkaus šimtmečio proga atsigręžiame į jo, kaip aplinkosaugininko, praeitį. „Buvę darbuotojai apskritai jį laiko kažkokiu pusdieviu. Mes taip nedrįstume jo liaupsinti, o jiems jis - absoliutus herojus“ - pasakoja JAV Aplinkos apsaugos agentūros 5-ojo regiono buvusių darbuotojų susitikime dalyvavęs išeivijos istorikas Arūnas Antanaitis.Jis yra ir Kaune įsikūrusio Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius. Šiame muziejuje įrengta ekspozicija leidžia susipažinti su Adamkaus keliu link svarbių pareigų JAV, nuveiktais darbais ir tuo, kaip Adamkus mezgė ryšius su Lietuvos aplinkosaugininkais. Kodėl Valdas Adamkus vadinamas žmogumi, išvaliusiu Mičigano ežerą, kokie jo karjeros momentai buvo sudėtingiausi ir kaip nutiko, kad Lietuvoje jis galėjo lankytis jau nuo 1972-ųjų?Laidoje panaudoti interviu ir ištraukos iš David Ulrich kalbos VDU konferencijoje „Žmogiškumo veidas politikoje“Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Nuo liepos Aplinkos ministerijai vadovaujanti Ieva Andriulaitytė – aplinkos inžinierė, viešojo administravimo specialistė, sukaupusi apie 20 metų patirties tiek savivaldos, tiek tarptautinio bendradarbiavimo srityse.„Tikrai tai nebuvo mano svajonė būti ministre. Priėmiau tą sprendimą netikėtai. Bet visgi įvertinus pastarųjų metų įvykius, pasidarė gaila tos aplinkosaugos. Tai yra viena iš strateginių sričių, o niekas nenori imtis tų pareigų,“ – sako ji.Pakeitusi „Nemuno aušros“ deleguotą Kąstytį Žuromską, socdemų paskirta ministrė žadėjo Aplinkos ministerijoje inicijuoti ne vieną auditą, bet tos minties atsisakė.Kaip savo prioritetus I. Andriulaitytė įvardija miškų politiką, žiedinę ekonomiką ir būsto politiką, o taip pat žada daugiau dėmesio skirti biologinės įvairovės klausimams, buveinių išsaugojimui, saugomų teritorijų tinklo peržiūrai.Ką Aplinkos ministrė planuoja nuveikti per likusius dvejus Vyriausybės kadencijos metus?Aut. Vaida Pilibaitytė

Prie Pasaulio sveikatos organizacijos suburta Visos Europos klimato ir sveikatos komisija paragino klimato kaitą paskelbti tarptautinio masto visuomenės sveikatos krize.Pasak ekspertų, žmonių fizinę ir psichinę sveikatą veikia karščio bangos, oro tarša, erkių ir uodų platinamos ligos. Taip pat dėl gamtoje dažnėjančių stichinių nelaimių kylančios maisto kainos. O ateityje šios problemos tik didės.Nors sistemingi duomenys apie klimato kaitos poveikį sveikatai Lietuvoje nėra renkami, poveikis pastebimas ir čia. Ką dėl to daro Sveikatos apsaugos ministerija? Ir kodėl visuomenės sveikatos specialistai bei gydytojai sako, jog trūksta švietimo šia tema?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Rudens sesijoje Seimas grįžta svarstyti naujojo Miškų įstatymo projekto. Jį rengusi Aplinkos ministerija akcentuoja kirtimų reguliavimą, gamtai artimesnę miškininkystę ir miškų atkūrimą. Pasak jų, priėmus siūlomus pakeitimus, labiausiai saugomų miškų plotai išaugtų daugiau kaip dvigubai – iki 2,6 proc.Visuomenininkai pažymi, kad projektas yra taisytinas iš esmės, nes tęsia ydingą, į medienos gavybą orientuotą miškų politiką, kai daugiau kaip 80 proc. miškų galimi plynieji kirtimai. Aplinkosaugos koalicijos teigimu, tą pačią miškų politikos kryptį nurodo ir neseniai paviešintas nacionalinės miškų strategijos projektas.Tuo metu Valstybės kontrolė vasarą paskelbė ataskaitą, kurioje irgi teigia, kad Lietuvos miškingumas auga per lėtai, saugomų miškų – per mažai, o biologinės įvairovės būklė juose – prasta.Padėtį komentuoja Valstybės kontrolės analitikas Tomas Musteikis, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė ir Aplinkos ministerijos specialistas Aurimas Saladžius.Aut. Vaida Pilibaitytė

Valstybė biudžeto ir europinėmis lėšomis per pastaruosius 4 metus išpirko 619 ha gamtiniu požiūriu vertingų miškų. Taip pat planuoja pirkti pievas ir pelkes. Kokie tai plotai ir ką su jais planuojama daryti?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

2024 m. pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo analizuoti, kokią įtaką miesto plėtrai turi Neries upė. Taip atsirado vizija „Neris atgimsta“. Ši vizija, kaip teigia jos kūrėjai, ne tik sieks pritaikyti upę ir jos pakrantes patogesniam žmonių naudojimui, bet ir saugos bei puoselės jos natūralumą.Vis tik dalis gyventojų nesutinka su kai kuriais miesto plėtros planais Neryje ir jos pakrantėse. Vasarą jie organizavo ir dalyvavo protestuose, juose kvietė išsaugoti natūralias Neries pakrantes.Ko pasigenda urbanistai, geografai ir aktyvistai? Ir ką į tai atsako savivaldybė?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Aš nesijaučiu [besanti] tvarumo ministrė, bet stengiuosi susikurti savo spalvotą spintos kapsulę iš to, kas yra išmesta“,– prisipažįsta Kaune gyvenanti verslininkė, tvarios mados entuziastė, Europos klimato pakto ambasadorė Augustė Barbora Budrienė.Dėvėtų drabužių parduotuvę pavadinimu „Dressed Herring“, arba „Stilinga silkė“ ji įkūrė prieš penkerius metus. Šiandien socialiniuose tinkluose Augustė Barbora turi arti 40 tūkst. sekėjų ir savo šmaikščiuose vaizdo įrašuose ne tik pristato išskirtinius gaminius iš antrų rankų, bet ir pasakoja apie jų atnaujinimą bei dalijasi žiniomis apie greitosios mados žalą aplinkai.Susiskambinome pasikalbėti apie tvaraus verslo vertybes, lietuvių požiūrį į dėvėtus drabužius ir kaip išlaikyti optimistišką žvilgsnį į planetos ateitį?Aut. Vaida Pilibaitytė

Romas Šležas (1938-2019) – Bostono lietuvis, kino kūrėjas. 7-ajame dešimtmetyje, t.y. pačioje aplinkosauginio judėjimo JAV pradžioje, jis sukūrė tris pripažinimo sulaukusius aplinkosauginius filmus. „Progress, pork-barrel, and pheasant feathers“ (liet. „Progresas, kiaulienos statinė ir fazano plunksnos“) atskleidė korupciją baržų kanalo projekte, humoristinis trumpametražis „Pssht!“ pasakojo apie aerozolinius purškalus. Tuo metu filmo apie austrių gaudytojus „Watermen“ (liet. „Vandens žmonės“) premjera įvyko „National Geographic“ organizacijos iškilmingame vakare Vašingtone ir tapo ekologinių filmų žanro klasika.Šiuos filmus Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje pristatė Romo žmona Birutė Vaičjurgis Šležas. Birutė pasakoja daugiau apie tai, kodėl Romą buvo patraukusi aplinkosauginė tematika.Tuo metu filmų kūrėja Holly Fisher, su kuria Romas Šležas kūrė šiuos filmus, prisimena tą laiką, grasinimus, kurių susilaukė, ir kodėl galiausiai nusprendė pasukti į kitas temas bei formatus. „Man atrodo, mes buvome per daug kuklūs ir nemokėjome parduoti to, ką sukūrėme“, – juokiasi H. Fisher.Autorė Inga Janiulytė-TemporinPanaudotos filmų ištraukos: „Progress, pork-barrel, and pheasant feathers“ (1966), „Watermen“ (1968) ir „Pssht!“ (1968)

Strėvininkai – mišrus lapuotynas Kaišiadorių r., kur upelio slėnyje stūkso medžiai senoliai. Pro tankią liepų ir guobų lapiją skverbiasi ryški rugpjūčio vidudienio saulė. Pavėsyje svaigina gaivūs, jau rudenį pranašaujantys, žolynų aromatai. Margu kamienu dėmesį atkreipia vienas kitas skroblas. Bet labiausiai akį traukia įspūdingi, net dviese rankomis neapglėbiami ąžuolai.„Ant vieno tokio medžio gali būti keliolika mikrobuveinių, kurios sukuria namus rūšims, kurioms reikia skirtingų sąlygų“, – pažymi Adelė Banelienė, „Sengirės fondo“ biologė ir miško komandos vadovė.Šis miškas – vienas iš trijų, kurį fondas tikisi išpirkti per šį mėnesį vykdomą kampaniją „Miškobank. Grąžinkime senatvę gamtai“. Pasak kampanijos iniciatorių, tokių bioįvairove turtingų miškų Lietuvoje yra likę labai nedaug, ir šiandien labiau už viską jiems reikia ne žmogaus rankų, o laiko amžėti ir saugoti biologinę įvairovę ateities kartoms.Su „Sengirės fondo“ atstovėmis Rimante Paulauskaite Digaitiene, Adele Baneliene ir geografu Ričardu Skorupsku keliaujame iš arčiau pažinti Strėvininkų mišką.Autorė – Vaida Pilibaitytė

Kanados mieste Monrealyje įsikūręs NATO Klimato kaitos ir saugumo kompetencijos centras siekia tapti tam tikru žinių šaltiniu karininkams ir civiliams, dirbantiems klimato kaitos ir saugumo srityje: remia tyrimus, rengia seminarus, mokymus ir netgi kuria tinklalaidę „Resilience Brief“.„Tai mums visiškai nauja sritis, todėl buvo labai svarbu pabandyti iš tikrųjų suprasti, apie ką mes čia kalbame. Ne tik sukategorizuoti, bet ir sukurti bendrą kalbą, kuri apibūdintų tai, ką darome ir užtikrinti, kad išsamiai išnagrinėtume tam tikras sritis, kurios, mūsų nuomone, yra svarbiausios“, – sako Mathieu Bussières, šio centro vadovas.Centras prisidėjo organizuojant seminarą apie pelkių atkūrimą ir nacionalinį saugumą Latvijoje, jame besistažuojantys mokslininkai tyrė istorinių atliekų Grenlandijoje problemą, grėsmes karinei infrastruktūrai sparčiai šylančioje Arktyje.„Teritorijoje, kuri driekiasi netoli Kanados ir Aliaskos sienos, yra keletas karštųjų taškų. Todėl svarbu galvoti apie pakrančių atkūrimą, apsaugą nuo potvynių, pakrančių apsaugos įrenginius – viską, ką galime padaryti, kad sumažintume klimato keliamas rizikas ir pavojus bei prisitaikytume prie klimato pokyčių“ – pasakoja mokslininkas Aleksandras Kolkeris.Autorė Inga Janiulytė-Temporin